Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (627)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgomės Herkaus Manto gatvės 2-ajame name. Nesibaigiančių namo istorijos permainų rezultatas buvo ir miesto laikraščio "Vakarų ekspresas" redakcijos susitvėrimas, 1990 - aisiais rugsėjo 15 d. išleidusios pirmąjį VE numerį.

Kai kuriuos kūrimosi momentus apžvelgėme ankstesnėse "Akvarelėse", o šiandien - kadaise visur spėdavusios, daug ką pastebėdavusios reporterės Dalios GRIKŠAITĖS neišblėsusios emocijos apie redakcijos "katilą" po šio tvirtai suręsto pastato stogu.

Pažintis "iš reikalo" buvo lemtinga

"Pirmoji ir, matyt, niekada nepasimiršianti pažintis su redakcija Herkaus Manto gatvėje buvo "iš reikalo".

Neįstojusi į savo išsvajotąją žurnalistiką Vilniaus universitete, turėjau grįžti į gimtuosius Vėžaičius ir, natūralu, kažkaip kitaip dėlioti gyvenimo kelią. Susirašiau į lapelį visų 3-jų tuomet man Klaipėdoje žinomų redakcijų adresus ir išvažiavau. Pastatas Herkaus Manto g. 2 buvo arčiau mano autobuso stotelės nei tuometė "Klaipėda". Įveikus beveik iškilmingus Mokesčių inspekcijos laiptus pirmiausiai nukeliavau į trečiame aukšte veikusią žurnalo "Skautų aido" redakciją. Bet į mano beldimą ten niekas neatsakė. Teko drąsintis (iš kur tiek drąsos 18 - metei, ir šiandien negaliu paaiškinti) ir kopti į ketvirtąjį, į "Mažosios Lietuvos" redakciją. Ilgas tamsus koridorius, keletas atvirų durų ir kažkur koridoriaus gale sklindantis triukšmas - juokas, šnekos. Ėjau iki tų durų, pasibeldžiau. Pro duris pirmiausiai išsklido didelis cigarečių dūmų debesis, po to iš to rūko išniro būsimas kolega Alvydas Ziabkus. Išgirdęs mano klausimą dėl darbo, trumpai informavo: panašu, kad reikės žmonių, nes kuriamas naujas laikraštis ir pasiūlė grįžti po kelių dienų, kai bus redaktorius...

Išėjau. Į kitas redakcijas jau nebesibeldžiau. Kai grįžau į Herkaus Manto 2 antrąkart, taip ir likau ilgam.

Redakcijos atmosfera - universitetas

Ją gerte gėriau, mokiausi iš kolegų, drąsėjau, stengiausi iš paskutiniųjų, kad tik likčiau ten, apie ką svajojau nuo mokyklos suolo. "Mažoji Lietuva", tuometis "Atgimimas" - juos ryte rydavau mokydamasi, skaitydavau Sąjūdžio naujienas, žavėjausi jo žmonėmis, jų ir žurnalistų drąsa. O visą tą gyvenimą, tuos laikraščių herojus matydavau čia. Man visiškai buvo nesvarbūs nei aplinkos patogumai, nei interjerai, priešingai - tas bendras reporterių kabinetas su niša, su jame dirbančiųjų susikurta individualia netvarka ir visu to "bendrabučio" gyvenimu buvo kažkas tokio, net jeigu per triukšmą kartais būdavo sunku susikalbėti su kitais žmonėmis.

Redakcijos buveinė - verta aukso

Pati redakcijos dislokacijos vieta buvo auksinė, geresnės net nerastum. Prie pat svarbiausių miesto gatvių sankirtos! Pravažiuoja gaisrinė su sirenom - skambini, kas ir kur, važiuoji paskui - turi karštą medžiagą.Pravažiavo Greitoji - vėl tas pats: kur, kas, kaip ir jau turi naujieną. O dar pažvelgęs per langą matai, kad viena ar kita tuometė politikos ar šou žvaigždė prie perėjos stovi, tereikia tik greitai greitai nušuoliuot laiptais ir yra!

Pati mieliausia vieta

"Vakarų ekspresas" greitai įsibėgėjo, žmonių ėmė daugėti, bet reporterių kabinetas, kuriame gana ilgai teko reziduoti, bent jau man buvo pati mieliausia redakcijos vieta, kurioje gimdavo ir mūsų raštijos šedevrai,ir pačios keisčiausios idėjos, ir patys margiausi bei, žinoma, linksmiausi vakarėliai. (Aš, beje, iki šiol nelabai moku dirbti visiškoje tyloje - tyla mane blaško, o veiksmas aplink netrukdo koncentracijai.) O tos keistos idėjos, pvz., "Vakarų ekspreso" olimpiada su visu netradicinių sportinių rungčių paketu sunkiai derėjo su tokios rimtos institucijos kaip Mokesčių inspekcija kaimynyste. Na, nežinau, kaip kaimynams turėjo atrodyti tokia rungtis, kaip bėgimas Mokesčių inspekcijos laiptais nuo pirmojo iki ketvirtojo aukšto... Juk ten lankydavosi rimti, solidūs interesantai, o čia - taip ir nesubrendusių suaugėlių olimpiada su startu, finišu, triukšmingais sirgaliais!

Didelės draugystės su kaimynais nebuvo

VMI ir VE buvom skirtingi, pasaulį matėm, gyvenom ir dirbom kitaip. Bet vieni kitus pagarbiai toleravom. Visada kiek nejauku būdavo prasilenkti su tuomečiu VMI vadovu Antanu Tamuliu. Jausdavausi nesubrendėlė iš VE, o jis visada labai orus, mandagus ir rimtas rimtas valstybės pareigūnas. Pretenzijas dėl užsitęsusių vakarėlių, triukšmo ar nutryptų laiptų tekdavo išklausyti vadovui. Bet mums dėl to kailių nekaršdavo, tik kartais pasidalindavo viena kita pastaba.

Redakcijos opozicija

Apskritai apie redaktorių Gintarą Tomkų reikia pasakyti atskirą žodį. Kartais ant jo pykdavom, kartais nesutikdavom, kartais ginčydavomės. Bet aš iki šiol lenkiu galvą jo kantrybei, gebėjimui toleruoti ir pastangas iki šiol išsaugoti žmogiškuosius ryšius. Įdomų laiką drauge pragyvenom, kūrėm reiškinį. Ir visi kartu tuo džiaugėmės.

Bohemiškoji "Vakarų ekspreso" epocha išblėso savaime. Nereikėjo nieko dirbtinai daryti, laikas padarė savo - suaugom, iš Herkaus Manto g. 2 išsikraustėm į kitą pastatą, į "euroremontą". Keitėsi aplinkybės, žmonių gyvenimai, keitėmės patys ir mūsų pasaulio matymas bei poreikiai. Redakcijoje prasidėjo kartų kaita. Viskas natūraliai. Nors buvo laikas, kai gerokai prieš tai viena respektabili ponia, dar Herkaus Manto g. 2 tapusi administracijos vadove, buvo užsimojusi "sutvarkyti" tą reporteryną, išmokyti darbo tvarkos, drausmės ir diegti orios kontoros atributų. Rezultatas buvo toks,- ponia patyrė visišką fiasko, o laikraštyje gimė naujas leidinys - "Redakcijos opozicija", kuris pasirodydavo redakcijos stende po vieno ar kito auklėjamojo išpuolio. Poniai būdavo labai neoru eit ir skaityt, ką apie ją rašo tauta, tai siųsdavo ką nors iš pavaldinių - nukabinti. Leipdavom juokais, stebėdami tą veiksmą pro praviras duris... Nors "Redakcijos opozicija" kartais užvanodavo ir redaktoriui, jis šią demokratiją toleravo ir net džiaugėsi kaip bet kuriuo kitu kūrybiniu veiksmu.

Esu dėkinga likimui už tą laiką Herkaus Manto g. 2. Iki šiol prie pėsčiųjų perėjos sankryžoje dažnai užverčiu galvą, ar neišlys pro 4 - ojo aukšto langą koks Vaičekauskas ir nesuriks: "Daaalka!". Prisimenu kolegas, su kuriais dirbom. Kai kurių, deja, šiandien jau nėra.

Jokia kita darbovietė nėra palikusi tokio įspaudo širdy. Nes tai buvo tikro, nesumeluoto, nesurežisuoto gyvenimo universitetas."

PRAŠYMAS

Prašome atsiliepti Heskaus Manto 2 vaistinėje dirbusius farmacininkus, o ir joje vaistų pirkti eidavusius klaipėdiečius el. paštu grazinajuodyte@gmail.com arba feisbuko paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.