COVID-19 korpuso vadovas R. Tumas: apie baimes galvoti nėra laiko

Laisvėjant karantinui ir pilnėjant parkams, viešoms erdvėms, ligoninėse dirbantys medikai neatsipalaiduoja, o fiziniai ir psichologiniai sunkumai, kuriuos jiems tenka patirti, niekur nedingsta. Chirurgas, gydytojas Rimvydas Tumas, Respublikinės Panevėžio ligoninės dienos chirurgijos skyriaus vedėjas, o šiuo metu ir COVID-19 karantininio korpuso vadovas drąsiai sako, nežinantis, kada pradėsime gyventi kitaip, tačiau pozityvo nestokoja – „o kaip kitaip galime jaustis?“.

– Papasakokite, kaip gyvenate, kuo gyvenate šiandien?

– Gyvename dabar normaliai, tam tikrame ritme. Nuo tada, kai pradėjome dirbti su virusu, naktį iš kovo 16 dienos į kovo 17 dieną, tai pirmos trys savaitės buvo labai sunkios, nes reikėjo visą darbą perorganizuoti. Kur aš dirbu dabar, yra dienos chirurgijos skyrius, čia yra trys operacinės, tai jas buvome pavertę reanimacijos padaliniu sunkiems COVID-19 ligoniams. Viską reikėjo perorganizuoti ir iš operacinių padaryti reanimacines palatas, tada buvo labai sunku. Keitėsi personalas, gydytojai, įvairių priemonių tiekimas, o dabar darbas truputį nusistovėjo.

Kuris laikas neturime sunkių ligonių, bet visas korpusas yra, trumpai tariant, karantininis korpusas, į kurį guldomi visi skubos tvarka į ligoninę patenkantys pacientai. Penkiaaukščiame pastate virš mūsų esantys antras ir trečias aukštas buvo vaikų skyriai, įrengti vienvietėmis palatomis su dušu, tokie kaip vadinami boksai, todėl buvo patogu šias patalpas pritaikyti koronaviruso ligoniams, kurie laukia COVID-19 tyrimo rezultatų. Kai ateina atsakymas, dažniausiai neigiamas, tada perkeliame ligonį į atitinkamą skyrių pagal profilį. Tai tokie du etapai. Tad kol neišaiškėja tyrimo atsakymas, visas personalas su ligoniais dirba pilnai pasirengę, kaip prie užsikrėtusio COVID-19 virusu ligonio, kaip ir visos ligoninės Lietuvoje. Tai nėra šimtu procentų saugu, bet tikrai žymiai saugiau.

– Galima sakyti, jūsų darbo profilis kardinaliai pasikeitė?

Tos dienos buvo sunkios, nes reikėjo viską labai staiga padaryti, suvežti visokias priemones, padaryti iš palatų sandėlius, sunku net papasakoti.

– Taip, aš pagal specialybę – chirurgas, buvau dienos chirurgijos skyriaus vedėjas. Ir kai įvyko tas, kas įvyko, naktį iš kovo 16 dienos į 17 dieną atsirado pirmasis Lietuvoje sunkus ligonis, kaip tik pas mus reanimuojamas, kuriam buvo reikalinga plaučių ventiliacija, mes dešimt dienų su juo dirbome. Vėliau ligoninės direktorius pasikvietė mane ir sako, kad dar plius prie viso kito skiria karantininio korpuso vadovu, tai įvyko tokia transformacija.

– O prisimenant kai atsirado pirmasis pacientas, kokie jausmai apėmė, kaip viskas vyko?

– Tai buvo naktis iš pirmadienio į antradienį, ligoninės direktorius mane pasikvietė sekmadienį, paprašė, kad atvažiuočiau, tai pasiėmiau vyresniąją slaugytoją ir atvažiavome kartu, apsižiūrėjome. Buvo numatyta, kad operacinėse steigsime reanimacinį padalinį. Tai mes ramiai apsižiūrėjome, apvaikščiojome, pasižiūrėjome ką čia kur reikės padaryti, gal reikės pertvaras padaryti, kad žmonės nevaikščiotų koridoriuose. Atėjau į darbą pirmadienį, dar kartu su reanimacijos skyriaus vedėju gydytoju Valiukoniu, kuris labai daug prisidėjo prie (darbo organizavimo – aut. past.), viską apsižiūrėjome, sukvietėme personalą, išsiaiškinome, ką galėjome. O naktį, 00.30 val. paskambino direktorius ir pasakė, kad aktyvuojame (COVID-19 – aut. past.) skyrių. Viskas ir prasidėjo.

Tos dienos buvo sunkios, nes reikėjo viską labai staiga padaryti, suvežti visokias priemones, padaryti iš palatų sandėlius, sunku net papasakoti. Kai prisimeni, tai atrodo, kad nieko ypatingo nebuvo, bet kai pasižiūrėdavau telefone į žingsniamatį, tai per dieną būdavau praėjęs apie dešimt kilometrų. Tai truko kokį mėnesį. O paskui suformavome komandas, ligonių reanimacijoje visi dirbome pamainomis, su visa apranga, personalas keisdavosi maždaug kas keturias valandas. To (pirmojo – aut. past.) ligonio išgelbėti nepavyko. Paskui atsirado kitas, bet mes jau turėjome truputį patirties ir, taip būna ne tik medicinoje, kai ką nors sudėliojame, įprantame, tampa truputį lengviau.

Visoje ligoninėje vyko didelis pasikeitimas (kai įrenginėjome karantininį korpusą – aut. past.), nes vieni skyriai sumažino savo planinius darbus, iš jų personalas perėjo į mūsų skyrių, tai tokia situacija, kurioje mes vis dar esame.

Apie baimes ir kitokius dalykus nebuvo laiko net galvoti. Ėjome, darėme tai, ką reikia.

– O kaip dabar atrodo jūsų diena ir kuo ji skiriasi nuo tų, kurios buvo karantino pradžioje?

– Dabar jau viskas yra sudėliota ir mes dirbame ir kitus darbus planingai. Dabar kiekvienas žmogus jau savo vietoje, ligoniai keičiasi, kontaktai su kitais skyriais, į kuriuos perkeliame ligonius, irgi jau nusistovėjo. Per šiuos du mėnesius darbas susidėliojo ir tapo, be abejonės, ramesnis. Taip pat lyg pradedant dirbti naujame darbe, iš pradžių būna sunkiau, vėliau viskas susidėlioja.

– Kaip jautėtės kai reikėjo dirbti su pilna apsauga, kaip vyko bendravimas su kolegomis, pacientais?

– Gerai, o kaip kitaip galime jaustis. Palikime visus didvyriškumus šone. Jeigu atvirai kalbant, pirmą savaitę, man nebuvo psichologinės įtampos, ji gal buvo, bet kiek kitokia. Man rūpėjo, mano personalui rūpėjo, ką mes galim ir kaip galim padaryti, šitai sukosi galvoje – kaip organizuoti darbą. Apie baimes ir kitokius dalykus nebuvo laiko net galvoti. Ėjome, darėme tai, ką reikia.

Kitas dalykas, tas fizinis buvimas, su visa apranga, yra tikrai labai sudėtingas. Skaičiau komentaruose, kas gal ir pasityčioja. Reikia pabūti kažkam iš tų žmonių, kurie laido komentarus, dvidešimt minučių apsirengus tą visą aprangą ir tokioje įtampoje, kuri buvo iš pat pradžių, žmonės pakeistų nuomonę. Atrodo, kai užsidedi tuos akinius, susiverži ir viskas gerai, neveržia, bet pabuvus 3-4 valandas, tie akiniai tiesiog į odą įsipjauna, ašaros bėga, akiniai rasoja.

Savo personalu nepaprastai didžiuojuosi, nes nebuvo jokių klausimų, visi tik klausė kaip ir ką padaryti. Nesakau, kad žmogus nieko nejautė, mes visi ne akmeniniai. Bet kai esi užsiėmęs, kai kažką dirbi, visos mintys nukreiptos į darbą.

– Sunku fiziškai?

– Sunku fiziškai, tik visi tą ištvėrė, ir slaugytojos, ir gydytojai, ir valytojos, techniniai darbuotojai. Pavyzdžiui, reikėjo pravesti rentgeno skaitytuvui komunikacijos, techniniai darbuotojai dirbo persirengę. Kvietėme santechnikus, nes trūko radiatorius. Viena sesutė buvo labai naginga, ji pirmoji, prieš atvykstant santechnikams, įlindo ir sutvarkė tą radiatorių. Santechnikams teko tik pabaigti.

– Ar buvo kokių nors momentų, kurie per šiuos du mėnesius įstrigo, įsiminė, kuriuos ir pasibaigus karantinui prisiminsite?

– Gal kas nors ir buvo, bet labai neįstrigo. Būna, kad išeina (kolega – aut. past.) iš reanimacijos, iš COVID-19 zonos, nusiima (apsaugas – aut. past.) – neatpažįsti jo iš veido, patinęs. Kreipiesi į vieną, pasirodo – visai kitas. Apranga, medvilninė pižama visų vienoda, veidai patinę, plaukai užkritę. Išėjus iš COVID-19 zonos turi nusirengti, palikti drabužius, šalia yra dušas, o išsimaudžius vėl persirengiame švaria apranga ir einame į švarią zoną.

– Jaučiate karantino ir pandemijos palengvėjimą, gal jau darosi džiugu ar dar neramu?

Situacija Lietuvoje yra susijusi su tuo, kad nemažai medikų cirkuliuoja tarp gydymo įstaigų.

– Visai nedžiugu. Man labai nepatinka tas (karantino – aut. past.) atpalaidavimas.

– Kodėl?

– Dabar atsiranda įvairių židinių, tai vienam mieste, tai kitam. Gal vasarą bus geriau, bet be metų, kitų, šios situacijos nepabaigsime.

Situacija Lietuvoje yra susijusi su tuo, kad nemažai medikų cirkuliuoja tarp gydymo įstaigų. Tarkim, jeigu mūsų dydžio ligoninėje, kurioje dirba virš dviejų tūkstančių žmonių, atvažiuotų darbuotojas iš kito miesto į (tokio svarbumo padalinį kaip – aut. past.) reanimacijos skyrius, ir atvežtų užkratą, reanimacijos skyrius turėtų užsidaryti. O ligoninė be reanimacijos skyriaus funkcionuoti negali. Tai yra tikrai didelis pavojus.

– O kaip galvojate, kokių pokyčių atneš krizinė situacija, ypač jūsų darbe, chirurgijos skyriuje, komandiniame darbe?

– Na, matot, dabar pas mus taip nuo birželio 1 dienos, tai mes šiek tiek jau dienos chirurgijos paslaugų pradėsim teikti tiems žmonėms, kuriems bus atliktas testas, ten viskas kaip priklauso, pagal ministro įsakymus, šiek tiek pradėsim jau teikti. Na, bet tas visas korpusas karantininis vis tiek liks, liks čia ligoniams, kurie į ligoninę patenka skubos tvarka, tai tas liks. O mes jau po truputį pradėsime funkcionuoti.

Tai aišku, tos kitos ligos žmonėms įsisenėję, jas irgi tvarkyti reikia, ne vien virusas yra iš tų visų ligų, tai tas dalykas irgi turi būti daromas, tai žiūrėsim, kaip čia dabar, turim tą registraciją, kadangi ji visa nutrūko kovo vidury, bet turim susiregistravę suregistruotus tuos žmones, skambinamės jiems patys, pasakom, kada reiks ateit, ką reikia turėt ateinant, kokius tyrimus, nes ten tam tikra tvarka yra, tai žiūrėsim, kaip mums čia vieną kitą savaitę jeigu eisis neblogai, gal mes tas apimtis šiek tiek didinsim, bet iš pradžių reikia pradėt, tai po truputį pradėsim judėt,

– Kaip pavyksta atsipalaiduoti, pabėgti nuo karantino įtampos?

Iš pradžių buvo prisidėję ir verslininkai, mums atvežė vaisių, saldumynų, buvo dėmesys. O dabar tas dėmesys tampa atvirkščias, auga nepasitenkinimas.

– Grįžus namo, bet to laiko irgi nėra. Grįžtu apie 19 val., o ryte 7 val. jau būnu darbe, tai grįžęs krentu miegoti. Svarbu paminėti, kad mūsų karantininį korpusą ligoninė visą laiką maitina, du kartus per dieną. Iš pradžių buvo prisidėję ir verslininkai, mums atvežė vaisių, saldumynų, buvo dėmesys. O dabar tas dėmesys tampa atvirkščias, auga nepasitenkinimas.

– Nepasitenkinimas kuo?

– Šiomis sąlygomis ligoninėje, iš korpuso ir į policiją skambina, kad juos uždarė.

– Pacientai, turite galvoje?

– Taip, ir pabėga, buvo kas bandė iššokti iš antro aukšto. Buvo psichologų komentaras, kurį skaičiau, kad viskas yra dėsninga. Iš pradžių, pirmuoju laikotarpiu, būna žmonių susikaupimas, o po to pradeda augti nepasitenkinimas. Yra ir raštiškų skundų, kad pas vyresnio amžiaus pacientą palatoje nė karto nebuvo apsilankęs gydytojas. O gydytojas buvo tris kartus – pacientas neatskyrė, visi apsirengę (vienodai – aut. past.), galvojo, kad sesutė. Pati padėtis paprasčiausiai gimdo tokį nepasitenkinimą, psichologai tai yra paaiškinę, ir mes tai juntame

– Teko gaudyti bėgančius pacientus?

– Teko. Na, man asmeniškai ne, bet policija gaudė. Buvo viena pacientė, kuriai įtariamas rimtas užsikrėtimas, pabėgo iš priėmimo, paskui pabėgo ir iš skyriaus, ją gaudė policija. Tai ko tik nėra. Tokie atvejai tiek nervų kainuoja, atrodo, užsiimtum tiesioginėmis pareigomis, o atsitinka tokie dalykai.

Kol kas reikia palinkėti visiems bendrystės jausmo, supratimo ir būti atsargiems.

Per gyvenimą yra tekę (pačiam gaudyti – aut. past.), jau dirbu apie 40 metų, yra visko tekę. Mes informuojame policiją, darome įrašus medicininėje dokumentacijoje, yra sudaryta tvarka. Vienas pacientas susigalvojo sugrįžti į namus nesulaukęs tyrimo, nes per ilgai teko laukti tyrimo atsakymo. Bet kuomet policija išaiškino karantino įstatymą ir kokios gresia baudos, sugrįžo.

– Tenka glaudžiai bendradarbiauti su policija ir kitomis įstaigomis?

– Policija labai geranoriškai padeda, galiu tik pagirti. Jiems taip pat sunku, jie irgi tokio profilio darbo beveik nedirbę, tiek su įvairiais ligoniais, tiek karantine. Dabar visiems reikia mokytis ko nors naujo.

– Tarp visų šių kuriozinių situacijų ar randate, kas jus džiugina šiuo metu?

– Džiugina personalas, džiugina žmonės. Per šį visą laikotarpį, kaip ir gyvenime būna sunkūs etapai, pamatėme, kas yra kas, kaip aksioma. Kai ateina kritinės situacijos, vienas padaro daugiau negu gali ir daugiau negu reikia, o kitas, na, nutylėsiu. Bet čia ne vien tik mūsų, medikų, darbe. Ypatingai ūkinis personalas nepaprastai padėjo. Tokie dalykai džiugina. Sutinki dabar žmogų, su juo teko atlikti vieną darbą, ir dabar žinai, kad juo gali visada pasitikėti. Bendrystė visuomet džiugina, turbūt sutinkat?

– Žinoma. Pabaigai, ko norėtumėte palinkėti, kokią žinutę perduoti savo kolegoms ir ne tik, visiems, kas šiuo metu dirba priešakinėse linijose?

– Sakykim taip, vis viena mes dar nenugalėjome viruso, dar nėra vakcinos, nėra vaistų. Tai kol nėra vakcinos, vienintelis dalykas, kas gali mums padėti, tai visos organizacinės priemonės, ar pavadinsim tai karantinu, ar ekstremalia situacija, bet tik tai mums gali padėti, kitų variantų nėra. Tai visi to ir laikykimės. Mes turime saugotis. Bus vakcina, bus galimybė mums išvengti (koronaviruso – aut. past.), gyvensime kitaip. O kol kas reikia palinkėti visiems bendrystės jausmo, supratimo ir būti atsargiems.

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.