Brangių šaltibarščių nelaisvėje

Seniai jutome tokį kelionių alkį, koks mus užklupo kovo viduryje, kai pernakt užsitrenkė valstybių sienos. Nors karantino gniaužtai veriasi pirštas po piršto, galime nesivarginti svajonėmis apie įprastas gyvenimo vėžes, kurios po kelis kartus per metus nusidriekdavo iki kokio nors egzotiško atostogų rojaus. Vasara, iki kurios jau skaičiuojame valandas, šiemet bus išskirtinė. Iš naujo atrasime mums vėl atviras Estiją ir Latviją ar tautinę "Costa del Sol" tarp Palangos ir Šventosios.

Jei asmeniniai horoskopai politikus įkvėps drąsiems sprendimams, egzotiškiausias regionas, kuriame galės atostogauti vidutinis statistinis lietuvis, bus kaimyninės Lenkijos Tatrai. Nuo turistų labai priklausoma Italija spaudžia ES partneres dar birželio 15-ąją atverti bloko vidaus sienas. Tačiau net jei tai ir įvyktų, apie pasimėgavimą Adrijos jūra ar Toskanos peizažais bent artimiausioje ateityje net neverta galvoti: pigių skrydžių ir viešbučių laikas šiemet tikrai nesugrįš. Ne mes rinksimės užsienio kurortus, bet jie mus.

Pigių skrydžių ir viešbučių laikas šiemet tikrai nesugrįš. Ne mes rinksimės užsienio kurortus, bet jie mus.

Pats metas pamiršti pamėgtą pasiteisinimą, kad savaitė lietaus merkiamoje Nidoje kainuoja tiek pat, kiek Ispanijoje su saule, šilta jūra ir tobula paelija, nusileisti ant žemės ir tenkintis vietinės reikšmės vojažais. Palanga, Papė, Saremos sala, – pasirinkimas skurdokas, tačiau bent jau pasiekiamas.

Kad ir ką prognozuotų sinoptikai, panašu, kad galvas ir kūnus šiemet kaitins ne tiek pas mus taip nenuspėjama saulė, bet kova dėl vietos paplūdimiuose bei orumą atitinkančios pastogės. Neabejokime: vietinė atostogų rinka smogs iš pasalų paslaugų kokybę pranokstančiomis kainomis. Jei tautinis pajūris sumaniosios ekonomikos pamokų nesugeba išmokti net "taikos" metu, ką kalbėti apie force majeure periodą. Pasiruoškime, kad netrukus juoksimės iš pernykščio bambėjimo dėl šešių eurų, prašomų už šaltibarčius.