Mirė žymus choreografas Elegijus Bukaitis

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su liūdesiu praneša, kad savo namuose Vilniuje gegužės 27-ąją staiga mirė Lietuvos teatro pasaulio legenda – choreografas Elegijus Bukaitis (1941–2020).

Tai asmenybė, kuriai LNOBT durys prie visų vadovų buvo atviros. Šiame teatre jį pažinojo visi, o jis pažinojo visus baleto trupės narius. Kiekvieną naują šokio spektaklį lygindavo su jo atmintyje neišblėsusiais geriausiais XX a. pastatymais, o ryškiausiai parengtus vaidmenis – su legendinių baleto šokėjų pasirodymais. Jo nuostabioje atmintyje skirtingų pasaulio vietų ir laikmečių dimensijos tarsi ištirpdavo, atsiverdamos pačioms netikėčiausioms aliuzijoms ir sugretinimams.

Oficialiuose informacijos šaltiniuose E. Bukaičio gimimo data nurodyta 1941 m. sausio 17 d., tačiau Gelgaudiškio vaikų namuose vaikystę praleidęs choreografas pabrėždavo, kad ji nėra tikroji. 1948–1951 m. E. Bukaitis mokėsi Gelgaudiškio pradinėje mokykloje, 1951–1952 m. – Kauno berniukų gimnazijoje, 1952–1954 m. – Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje prie Lietuvos valstybinės konservatorijos. 1955 m. išvyko mokytis į Leningrado choreografijos mokyklą (dabar – Sankt Peterburgo A. Vaganovos baleto akademija), kurią baigęs 1962 m. tapo Lietuvos operos ir baleto teatro šokėju. Sukūrė vaidmenis J. Pakalnio „Sužadėtinėje“, A. Chačaturiano „Spartake“, P. Čaikovskio „Spragtuke“ ir „Gulbių ežere“, L. Delibes „Silvijoje“, L. Pugni „Esmeraldoje“, A. Rekašiaus „Aistrose“, L. Minkaus „Don Kichote“, E. Balsio „Eglėje žalčių karalienėje“ ir kituose to laikmečio baleto spektakliuose.

1964–1971 m. šoko Leningrado Mažojo operos ir baleto teatro baleto trupėje (P. Čaikovskio „Spragtukas“ (1956), R. Ščedrino „Arkliukas kupriukas“ (1965), K. Karajevo „Viziris“, I. Stravinskio „Petruška“ (1968) ir kt.). 1971 m. baigė Leningrado konservatoriją kaip režisierius-baletmeisteris.

Sugrįžęs į Vilnių, 1971–1973 m. dirbo baletmeisteriu Lietuvos operos ir baleto teatre, o 1973–1978 m. ir 1991–1992 m. jame ėjo vyr. baletmeisterio pareigas. Šio teatro scenoje pastatė P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“ (1974), E. Balsio „Eglė žalčių karalienę“ (1976), A. Rekašiaus „Aurą“ (1996) ir kitus įsimintinus spektaklius. Taip pat sukūrė choreografines kompozicijas A. Borodino operai „Kunigaikštis Igoris“, Ch. Gounod „Faustui“, G. Verdi „Aidai“ ir „Traviatai“, R. Vagnerio „Skrajojančiam olandui“.

Pasitraukęs iš teatro, jaunatviškos sielos E. Bukaitis dirbo choreografu Estrados ir orkestrų ansamblių susivienijime, vadovavo Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmų Šokio ritmo plastinės improvizacijos studijai, buvo dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ baletmeisteris-choreografas.

E. Bukaitis žinomas ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas, Gelgaudiškio dvaro atgaivinimo restauracijos komiteto narys, Vaikų namų reabilitacijos centro tarybos pirmininkas.

Iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų E. Bukaitis domėjosi LNOBT baleto trupės spektakliais ir būsimais pastatymais, dalydavosi savo įžvalgomis, mielai dalyvaudavo teatro veteranų klubo renginiuose. Jo pasakojimai apie Lietuvos baleto istoriją tapo pagrindu ne vienam menotyros srities straipsniui ir mokslo darbui. 2012 m. šokio istorikas Helmutas Šabasevičius pristatė E. Bukaičio asmenybei ir kūrybinei veiklai skirtą monografiją „Liepsnojantis maestro“.