J. Galkus. Apie Vyčio pradžią ir vardą

Nesu istorikas – mokslininkas, mano profesija dailininkas – mokytojas. Nuo jaunystės domėjausi Lietuvos istorija, tačiau neturiu kompetencijos atsakyti į man iškylančius klausimus.

Istorikės daktarės Ingės Lukšaitės straipsnį „Dėl žodžio „Vytis“ (paskelbtas žurnale „Mūsų praeitis“ Nr.1, 1990m.) perskaičiau kokiais 2007, ruošdamas spaudai knygą – albumą „Lietuvos Vytis“ (leidykla „Akademija“ knygą išleido 2009m.). Kadangi istorikės aptariama tema man buvo artima, straipsnis mane labai sudomino ir sukėlė nemažai minčių bei klausimų, bet tada mano pagrindinis rūpestis buvo ruošiama knyga ir visą kitą teko atidėti į šalį.

Praėjo keli metai, prie mokslininkės straipsnio vis grįždavau. Kažkuriuo metu net buvau sumanęs parašyti nedidelį straipsnelį ir paprašyti kurio nors laikraščio redakciją – „Vorutos“ ar „Literatūros ir meno“ kad išspausdintų mano požiūrį į problemą.

Bandžiau kalbinti ir mano seną pažįstamą istoriką – Lietuvos heraldikos autoritetą dr. doc. E. Rimšą. Turėjau laimę vos ne tris dešimtmečius sėdėti greta istorikų – mokslininkų prof. Z. Kiaupos, V. Aleksiejūno, dr. E. Rimšos jo vadovaujamoje Lietuvos heraldikos komisijoje ir gerai žinojau jo nuomonę apie Vyčio – LDK ir LR herbo vardą. Tuo klausimu mokslininkas buvo kategoriškas: lietuviški herbai vardų neturi, jis Vytį vadino raiteliu ir savo gausiuose straipsniuose ir knygose pastarąjį žodį rašydavo iš mažosios raidės. Patį žodį „vytis“ jis laikė S. Daukanto naujadaru ir jį atmetė, argumentuodamas tuo, kad „Lietuvos valstybės herbo „vyčiu“ nevadino ne tik žodynų leidėjai, bet ir nė vienas iškilus XVIII a. pabaigos – XIX a. autorius; juk jo nežinojo nei A. Klementas, nei S. Daukantas, o iš pradžių ir J. Basanavičius“. (citata iš E. Rimša. „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antspaudai ir žemių heraldika“. LII, V., 2016, p. 64).

Man, kaip eiliniui Lietuvos piliečiui, atrodė kitaip. Esu gimęs kaime dar tarpukariu ir dažnai matydavau kaimo vyrus jojančius į laukus, prie tvenkinio pagirdyti arklius, pavasario polaidžio ar rudens darganų metu – pas kaimynus. Juos vadindavome kasdieniniu žodžiu – raitelis ir tokiu pat žodžiu vadinti Valstybės herbą man atrodė piktžodžiavimu. Perskaitęs mokslininkės straipsnį, kuriame ji primena Konstantino Jablonskio surastą  XVII a. pradžios dokumento fragmentą, kuriame minimas „Vyčio kalnas“ (Jablonskis K. Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje. D. I. Tekstai. K. 1941. P. 332), pasijutau tvirtesnis, radau naujų argumentų savo nuomonei apginti.

Ruošdamas knygą „Lietuvos Vytis“ perskaičiau nemažai istorijos knygų ir straipsnių ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, angliškai bei kitomis kalbomis. Ypač mane sudomino XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos heraldikos specialisto J. V. Arsenjevo Maskvos archeologijos institute 1907 m. skaitytų paskaitų pagrindu išleista knyga „Geraldika“ (rusų k., leidykla TERRA – knyžnyj klub, 2001 m.). Joje autorius kalba ir apie LDK senąją heraldiką ir kaip jos pradžią cituoja kelias eilutes iš Hipatijaus metraščio.

Metraštyje rašoma: „Vitenj nača kniažiti nad Litvoju, izmisli sebe gerb i vsemu kniastvu Litovskomu pečatj, ricarj zbroinyj na kone, s mečem, enže naryčut pogonia“. Išsiverskime į lietuvių kalbą: „Vytenis pradėjo kunigaikščiauti Lietuvoje, sugalvojo sau herbą ir visai Lietuvos kunigaikštystei antspaudą: ginkluotas riteris ant žirgo, toks kurį vadina vytis“.

Lietuviškame dabartiniame vertime netikėtai suskamba du tos pačios „vyt“ šaknies žodžiai: pirmasis jų – Vytenis – LDK didysis kunigaikštis (valdė 1285- 1315), minimas  XIII-XIV a. metraščiuose ir dokumentuose, kitas – vytis, XIX a. vidury užrašytas Lietuvos istoriko S. Daukanto, galbūt jo paties sugalvotas, gal paraidžiui išverstas iš senųjų lenkų ar rusų tekstų, gal kur nors Žemaitijoje girdėtas iš senų žmonių lūpų. Dažnas lietuvis žino pusantro šimto metų besitęsiančią istoriją bandant išversti į lietuvių kalbą senojo Lietuvos herbo slavišką pavadinimą „pogonia“ (sakau slavišką, todėl, kad jį naudojo ne tik lenkai, bet ir kiti slavai – rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai). Po keliasdešimt metų tuo Daukanto sugalvotu žodžiu imta vadinti LDK herbą, o XX a. po ilgų ir nesėkmingų bandymų dar kitaip išversti herbo pavadinimą, oficialiai įsitvirtina Daukanto žodis „Vytis“.

Skardžius, atsakydamas į klausimą, ar žodis „Vytis“ (tautos ženklas) nėra tos pačios kilmės kaip rusų žodis „vitiaz“, pareiškė nuomonę, kad „vytis“ esantis S. Daukanto XIX a. naujadaras ir spėjo, kad šiam žodžiui sudaryti pavyzdžiu buvo paimtas lenkų žodis „pogonia“, rašo istorikė I. Lukšaitė. (Mūsų praeitis, 1990, Nr, 1 psl. 120).

Vos užsiminus dr. E. Rimšai apie Hipatijaus metraščio citatą jis pasakė, kad tai nerimtas istorinis šaltinis, sukompiliuotas gerokai vėliau – XV ar XVI a. pradžioje ir juo remtis nesolidu.

O iš kur atsirado slaviškasis žodis „pogonia“, kada tas žodis buvo pirmąkart ištartas, užrašytas. Ar jis nebuvo vertimas iš lietuvių kalbos.

Paspėliokime, darykime prielaidas: XIII a. vidury Lietuvos Didysis kunigaikštis Butvydas susilaukė sūnaus, tėvai jį pavadino Vyteniu, tuomet bendriniu lietuvišku žodžiu reiškiančiu karį persekiojantį priešą – tėvas tikėjo jį užaugsiant ir būsiant drąsiu Tėvynės gynėju. Berniukas užaugo, tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir visai valstybei ir kaimynams paskelbė apie Lietuvos kunigaikštystės antspaudą: ginkluotas kalaviju riteris ant žirgo, toks kokį dabar vadina pogonia – kiek vėliau, XIV a. parašė rusų Hipatjevo metraštis.

Pačiam Vyteniui sumanyti (izmisli) herbą paskatų buvo apsčiai: Vytenis valdė plačius rusėnų žemių plotus, kuriose ypatingai buvo garbinamas Šv. Jurgis Nugalėtojas. Jo raito atvaizdai puošė ikonostasus, bronzinius nešiojamuosius altorėlius, reljefai – cerkvių sienas, bulių aversus. Vytenio vedamos kariaunos kruvinuose mūšiuose susitikdavo su lenkais, rusais, kalavijuočiais ir prie vakarinių sienų pasirodžiusiais kryžiuočiais. Jie paliaubų sutartis su Vyteniu tvirtindavo spaudais su plačiai šuoliuojančiais ginkluotais riteriais – priešų vadų portretais. Norėdamas būti lygus savo priešams ir Vytenis sugalvojo pasidaryti antspaudą. Lietuviškame taip pat buvo vaizduojamas pats kunigaikštis Vytenis su pakeltu virš galvos kalaviju, vejantis priešą. Visi spaudą taip ir vadino – Vytenis. Slavai – Lietuvos bendrapiliečiai, kaimynai ir priešai, puikiai pažinodami lietuvius ir suprasdami lietuviškai naudojo paraidžiui išverstą savą, slavišką žodį – pogonia, kuris ir paplito kaimyninėse slavų žemėse. Mums – šiandieniniams lietuviams belieka išsiversti atgal – Vytenis.

Norėčiau pratęsti kai kurias dr. I. Lukšaitės straipsnio „Dėl žodžio „Vytis“ mintis. Mokslininkė pamini Konstantino Jablonskio 1629 m. dokumente užrašytą vietovardį „Vytes kalns“. Užrašytas rusų kalba, atrodo, tiksliai taip, kaip buvo ištartas vietos žmonių lūpomis, žodis „kalns“, leidžia manyti, kad ir kitas žodis „Vytes“ užrašytas taip pat tiksliai, taigi autorė be reikalo tą žodį literatūrina ir toliau rašo jį „Vyties“. Manau jį reikėtų palikti tokį autentišką, koks buvo užrašytas. Tuo labiau, kad žinome dar vieną žodžio užrašymą XIVa.: Sciptores rerum Prussicarum – „Wythes hof“. (Z. Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, LKMA, Roma, 1978, p. 214). Taigi, ko gero, žodis „vytis“ nebuvo S. Daukanto naujadaras. Gal jis tą žodį rado istoriniuose šaltiniuose, gal girdėjo iš senų žmonių lūpų. O gal jau XIV a. ar net anksčiau buvo toks „Vytenio“ trumpinys „vyte“. Juk ir „Withes hof“ ir „Vytes kalns“ abu susieti su gynybiniais įrengimais.

Autorė mano, kad žodis „vitiaz“ gali būti kilęs iš germaniško „vitingas“. O gal „vitingas“ ir  lietuviškasis „Vytenis“ yra giminaičiai. Juk XIII a. jie abu buvo vartojami kaimynystėje – vienas Prūsijoje, kitas – Lietuvoje. Gal prūsiškas „vitingas“ net senesnis už germaniškąjį. Čia jau turėtų profesionalūs filologai aiškintis, ar vokiečiai turi kitų žodžių su šaknimi „vit“, ką jie reiškia, o gal ši šaknis bendra, indoeuropietiška.

Atsakant į R. Venskutės teiginį „kadangi „vytis“, „vyčiai“ neužfiksuoti jokiame lietuvių kalbos žodyne, išėjusiame iki XIX a. Vidurio, šį žodį, matyt, visai pagrįstai turėtume laikyti S. Daukanto naujadaru“, galima būtų paklausti kalbininkų, ar nepasitaikė dar ir dabar surasti senų žodžių, neįrašytų į jokius žodynus. Pagaliau ir K. Jablonskio cituojamas posakis iš Jiezno įtrauktas į žodyną tik XX a. vidury.

Dr. I. Lukšaitė rašo: „Lietuviai, vartoję šį herbą nuo XIVa. pabaigos (įrodyta – nuo vidurio), kai Lietuvoje dar ir valdovai ir kunigaikščiai bei jų kariūnai kalbėjo lietuviškai, turėjo turėti savo pavadinimą herbui lietuvių kalba. Kyla klausimas ar tai buvo Vytis“. Į mokslininkės klausimą norėčiau atsakyti, kad turėjo ir tai galėjo būti žodis „Vytenis“.

Yra žodžiai neišverčiami į kitą kalbą, bet XIIIa. žodis „Vytenis“ buvo išverčiamas: ir lietuviai ir slavai turėjo tokį pat reiškinį, vieni vadino jį Vytenis, kiti – pogonia.