Lietuvos Kolumbas: žinojau, kad kada nors ją pasigausiu

Dano Pankevičiaus kelionių stažas – daugiau nei 170 aplankytų pasaulio šalių. Prieš trejus metus jis buvo išrinktas Lietuvos Kolumbu. Pernai metė sau iššūkį – pusę metų keliavo po mažiausiai turistų lankomas Afrikos žemyno šalis. Angoloje, vienoje uždariausių šio žemyno šalių, Danas užsikrėtė pavojingiausia maliarijos rūšimi.

Keliauju jau dvidešimt metų ir, prisipažinsiu, maliarijai ruošiausi gana seniai. Tikrai žinojau, kad priklausau rizikos grupei ir būtinai kada nors ją pasigausiu. Juk maliarijos zonų pasaulyje išties labai daug – ir Karibuose, ir Azijoje, ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje. Kai pradėjau keliauti, maliarija pasaulyje dar nebuvo taip paplitusi, o ir aš braidžiau po tuos regionus, kur jos mažiau būdavo...

Tuo metu farmacijos pramonė dar neturėjo naujos kartos vaistų nuo maliarijos, o senieji darė stiprų pašalinį poveikį organizmui. Todėl naudodavau purškalus nuo uodų, dėvėjau ilgarankovius drabužius, o miego metu – tinklelį. Kiek vėliau, pasitaręs su daktarais, supratau, kad jei jau daug metų esu maliarijos zonose – man išvis nerekomenduojama gerti vaistų nuo maliarijos (jeigu važiuočiau kokiam mėnesiui ar dviem – būtų kita kalba).

Buvau prigrasintas, kad jei pajusiu pirmuosius ligos simptomus, turėsiu maukti keturgubą tablečių dozę ir kuo skubiau vykti į artimiausią gydymo įstaigą. Taip ir dariau. Vežiodavausi vaistus ir laukiau ligos. Žinau nemažai žmonių, gyvenančių Afrikoje, kurie maliarija yra persirgę net po penkis ar dešimt kartų.

Keista, bet tiek daug keliaudamas pirmąsyk susirgau maliarija tik pernai, Angoloje, viešėdamas labai atokioje Mumwila gentyje. Iš pradžių nė nesupratau, kas su manimi darosi: visi simptomai buvo panašūs į peršalimo. O prie maliarijos, žinojau, jų turėtų būti dar daugiau: pykinimas, diarėja.

Nors maliarija plačiausiai paplitusi Afrikoje, Pietų Amerikos, Azijos šalyse, Europai atsiriboti nepavyksta. Kasmet apie 125 mln. keliautojų iš viso pasaulio aplanko endemines maliarijos atžvilgiu vietoves, virš 10 tūkst. turistų grįžę namo suserga maliarija, apie 1 proc. jų miršta.

Kadangi gyvenau Mumwila genties kaime, palapinėje, pirmiausia bėdą suverčiau šaltai nakčiai ir sau, kad nepasirūpinau šiltu miegmaišiu. Nenorėjau temptis su savimi daug daiktų, tai palikau juos civilizuotame miestelyje – prigriebiau tik palapinę. "Na va, Danai, – pamaniau, – tu nepasiėmei kilimėlio, nepasiėmei šiltų drabužių, dėl to ir šali… Taip tau ir reikia! Kitą sykį turėtum būti apdairesnis!"

Tąkart aš niekaip nesupratau, kodėl ta naktis tokia šalta – visos šiltos, o šitoji kaip tyčia ledinė… Susirietęs į kamuoliuką bandžiau užmigti, bet pavyko tik paryčiais. O atsikėlus apėmė keistas jausmas, kad viskas aplink mane taip sulėtėję… Kaulus skauda, raumenis gelia. Jutau, kad turiu temperatūros, bet nebuvau pasiėmęs termometro. Galvojau, kad esu paprasčiausiai peršalęs, bet į vakarą pasijutau blogiau. Tada susiradau vaikiną su motociklu, kuris mane nuvežė į artimiausią kaimelį ir paliko mažame viešbutyje sirgti.

Skamba juokingai, bet pirmas tris dienas aš ir toliau gydžiausi nuo peršalimo. Temperatūra nukrito, bet jėgų visai nebeliko. Vos nupėdindavau iki turgelio ir atgal nusipirkti vaisių. Per 10–15 min. išeikvodavau visą dienos energiją. Tada viešbutėlio savininkas pasisiūlė nuvežti mane pas gydytoją.

Atvykome prie nedidelio pastato, kuriame radome vienintelę gydytoją, šnekančią portugališkai (mat Angola – buvusi Portugalijos kolonija). Aplink vadinamąją ligoninę ant žolės gulinėjo daug sergančių vietinių. Ypač – moterų, pasipuošusių itin keistomis šukuosenomis iš gyvulių mėšlo... Kai kurios jų buvo visiškai nuogos. Mane priėmė be eilės. Padedant "Google" vertėjui, kažin kaip susišnekėjome. "Tau galbūt maliarija…" – sakė portugalė, bet nei tyrimų padaryti, nei vaistų duoti ji negalėjo. Tiesiog neturėjo.

Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad aš ir pats turėjau vaistų nuo maliarijos, bet maniau, kad jie skirti vien prevencijai arba ligos simptomams palengvinti. Nė į galvą nešovė, kad tais pačiais vaistais galima net ir išsigydyti maliariją!

Vis dėlto (pasitaręs su savimi) nusprendžiau juos vartoti, nes labai bijojau, kad nebūčiau pasigavęs pačios agresyviausios šios ligos formos – tropinės maliarijos. Po dviejų dienų motociklu nuvykau atlikti kraujo tyrimų. Diagnozė pasitvirtino. Testas parodė, kad išties sergu tropine maliarija, pačia pavojingiausia. Teko grįžti į savo kambarį ir gydytis savarankiškai.

Kažkodėl po vaistų vartojimo pasijutau dar blogiau ir jau visai nebegalėjau pakilti iš lovos. Tuomet gerasis viešbutėlio savininkas iš to mažo kaimelio Angoloje surado man automobilį ir nuvežė į didmiestį Lubangą, esantį maždaug už 300 km. Nuvykome į privačią ligoninę, atlikome tyrimus. Kraujo rodikliai buvo labai prasti, tad iš ligoninės manęs jau nebepaleido. O aš ir nesispyriojau.

Tyrimai parodė, kad maliarija aš jau nebesergu, bet galiu "džiaugtis" Dengės karštlige. Nuo jos nėra vaistų. Reikia tiesiog daug ilsėtis, gulėti ir organizmas pats ligą įveiks. Taip ir buvo… Ligoninėje išbuvau dar kokias keturias dienas, o kadangi baigėsi viza – turėjau palikti šalį.

Ar teko maliarija sirgti dar kartą? O taip. Dar toje pačioje kelionėje. Antrą kartą susirgau po kokių penkių mėnesių Kamerūne, Marua mieste. Vos pajutęs pirmuosius simptomus, išsyk supratau – man maliarija. Tad tiesiu taikymu nupyškinau į ligoninę ir išdrožiau: "Manau, man maliarija… Norėčiau, kad atliktumėte tyrimus."

Daktarai pasitaikė nelabai malonūs ir truputį įsižeidė, kad ligoniai drįsta patys sau diagnozes nusistatinėti. Tad liepė ateiti kitą rytą – šiandien, sakė, jau darbo pabaiga. Laimė, turėjau "Malarone" vaistų, tad grįžęs į viešbutį pradėjau juos vartoti. Kitą dieną pasidariau kraujo testą ir laukiau rezultatų, o vaistus toliau gėriau. Kai dar po dienos atvykau sužinoti testo rezultatų, daktarai susižvalgę tepasakė: "Tau viskas OK, nėra maliarijos…"

Iš akių mačiau, kad jie meluoja. Turbūt nė neatliko jokių tyrimų arba pametė. Nepatikėjau jais ir nusprendžiau baigti gydymo kursą savarankiškai. Tik ir čia mano ligos istorija nesibaigia… Persirgus maliarija antrą kartą, atsirado plaučių komplikacijų. Traukiant į juos orą, pradėdavo kutenti gerklę ir labai norėjosi kosėti. Vėl varsčiau ligoninės duris, kol galų gale nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir rimtai išsitirti. Diagnozė ir vėl pasitvirtino – tropinė maliarija darsyk!

Teko girdėti, kad vietiniai žmonės maliariją gydosi įvairiomis žolelėmis ir augalų žievėmis, bet aš to nebandžiau. Jie pasakojo, kad ligą įveikti padeda šamanai – dainomis ir šokiais. Šamanai klausia gydymo patarimų iš protėvių, su kuriais susisiekia per specialias ceremonijas. Jų metu vartojamos įvairios svaiginamosios psichotropinės medžiagos.