Artūras Žalys: "Kur viso šito įšalo priežastys?"

Reklama

Dabar, kai dėl pandemijos sportas mieste užmigo letargo miegu, yra gera proga pasvarstyti ir rimtai padiskutuoti, ar viskas gerai miesto sportiniame gyvenime, ar spėjame žengti vienoje gretoje su procesais vykstančiais pasauliniame sporte?

Dauguma sutiks, kad be aukštų sportinių pasiekimų, ryškių lyderių, Europos, Pasaulio ar Lietuvos čempionatų nugalėtojų ir prizininkų, komandų dalyvavimo prestižiniuose turnyruose, didelių problemų kiltų ir masiniam sportui.

Pavyzdžiai užkrečia, motyvuoja vaikus ir jaunimą, skatina tapti tokiais kaip čempionai, ar net juos pranokti. Turėdami tikslą jie uoliai lanko treniruotes ir nors ne visi vėliau tampa čempionais, tačiau sportas juos lydi visą gyvenimą.

Pandemijos metu, turėdamas daug laisvo laiko, nepatingėjau pavartyti laikraščių, specialių Lietuvos olimpinio komiteto ir kitų su sportų susijusių institucijų leidžiamų žurnalų bei statistikos suvestinių.

Nustebau, kad Klaipėdos sportininkai ir komandos ten beveik neminimi.

Taip, sunkiaatlečiai, „Neptūnas“, „Dragūnas“, ko ne kasmet pavadinimą (aišku ne iš gero gyvenimo), keičianti moterų krepšinio komandą, deja, tai bene ir viskas. Juk net tarp paskutinių olimpiadų dalyvių šiaip taip pavyko aptikti tik Rio de Ženeiro olimpinio prizininko sunkiaatlečio Aurimo Didžbalio pavardę.

Todėl natūraliai ir kilo klausimas, ar tai ne permažai trečiam pagal dydį Lietuvos miestui?

Nedaug! Bet bala nematė tų čempionų, verčiau grįžkime prie žemiškų dalykų.

Besidomintys sportu, aišku, pastebėjo, kad kasmet pasaulyje atsiranda naujų sporto disciplinų, kurios ilgainiui užima deramą vietą tarp kitų, senų, tradicinių sporto šakų ir net yra įtraukiamos į Olimpinių žaidynių programas.

Dabar į populiarumo viršūnes Europoje ir Pasaulyje sparčiai kopia kelios naujos sporto šakos: padelis (lauko teniso atmaina, skirta visai šeimai), sportinis laipiojimas, krosfitas (sporto šaka, derinanti sportininko jėgą, ištvermę, greitį, koordinaciją ir vikrumą).

Tiesą sakant, net Lietuvoje tai nėra didelė naujiena, tačiau nerimo virpuliukas neduoda ramybės ar, kaip dažniausiai būna, mūsų sporto biurokratija nesugrūs visko į „ožio ragą.“

Kadangi šioje vietoje turiu šiokios tokios patirties, tai vis prisimenu nesėkmingus bandymus Klaipėdoje plėtoti padelio sportą.

Reklama

Su šios sporto šakos entuziastu Šarūnu Marčiulioniu vizitavome miesto valdininkus prašydami skirti sklypą padėlio aikštelių įrengimui.

Siūlėme net vietą – tuščią erdvę po Mokyklos gatvės tiltu, kur už nuosavus pinigus planavome įrengti padelio centrą.

Meras priėmė maloniai, pritarė idėjai, deja, iš administracijos gavome atsakymą, kad galimybių nėra, mat ta patiltė yra infrastruktūros objektas!

Jokių siūlymų investuoti pinigus į kitą vietą nesulaukėme – negalima ir taškas!

Kadangi miestui nereikia, teko keltis į rajoną, kur greitai sutvarkę reikalus, jau pradėjome darbus.

Jei viskas bus pagal planą, dar šiemet norintys galės ne tik susipažinti su tikrai užkrečiančia sporto šaka, bet ir treniruotis siekiant aukštų rezultatų.

Reklama

Tik iš Klaipėdos teks gerokai pavažiuoti. Nė akimirkos neabejoju, kad padelis Klaipėdos neaplenks. Ateis po kiek laiko, greičiausiai jau už mokesčių mokėtojų pinigus.

Tada miesto vadai suras operatorių, perduos jam įrengtą bazę, iškilmingai nukirps juostelę ir paskelbs gerąją naujieną apie tai kaip jie rūpinasi miestiečių sveikata ir laisvalaikiu, kaip taupo miesto biudžeto lėšas.

Dabar galvoju, ar panašus likimas neištiks ir krosfito.

Klaipėdoje šios naujos ir labai perspektyvios sporto šakos entuziastai jau kruta ir ne tik treniruojasi, bet ir rengia varžybas. Jiems lengviau, treniruotis gali bet kokioje salėje, gamtoje, o ir varžyboms organizuoti nereikalingi stacionarus statiniai.

Tačiau, žinant Klaipėdos valdininkų vangumą ir baimę naujovėms, nenustebčiau jei ir juos ištiktų padelio likimas.

Į panašią situaciją buvo pakliuvęs ir žinomas Lietuvos penkiakovininkas, buvęs klaipėdietis Andriejus Zadnieprovskis, sumanęs mieste atgaivinti penkiakovę.

Reklama

Rodos viskas buvo: žirgai, puikios sąlygos krosui, vietos šaudymui, reikėjo tiek nedaug - susitarti dėl baseino... Bet miesto valdininkų abuojumas, pasirodo kur kas tvirtesnis už daugkartinio Pasaulio ir Europos čempiono, olimpinio prizininko geležinę valią.

Kaip įprasta – norėjo kaip geriau, o išėjo – kaip visada. Šnipštas!

Kai yra taip, vargu, ar verta kalbėti apie kitų sporto šakų atgaivinimą. Kažkada Klaipėda garsėjo lankininkais.

Smiltynėje iki šiol stovi buvusi lankininkų bazė vasaromis naudojama bet kam, tik ne lankininkų poreikiams.

Suprantama, didžiulis sklypas ant marių kranto daug kam gardus kąsnis, gal dėl to metų metais ir stovi niekam nereikalingas, laukdamas savo valandos ir naujo savininko.

Ir vėl – sąnaudos ne tokios ir didelės, visokie neįvykę naujo miesto ženklo, tramvajų, tiltų ir kiti projektai kainavo tiek, kad tą bazę buvo galima iš naujo pastatyti.

Reklama

Deja, vėl tas nelemtas, valdininkų abejingumas, nekompetencija, aklumas perspektyvoms, o gal ir vaizduotės stoka.

Pagaliau laipiojimo sportas. Dabar tai jau olimpinė sporto šaka. Ar daug apie ją girdėjote? Ko gero - ne! Yra ji ir Klaipėdoje tik tyli, rami, kukli. Dėl ko nesiaiškinkime, nes ir taip aišku.

O juk tiek nedaug reikia, pastatyk salėse laipiojimo sieneles, nupirk saugos įrangą ir entuziastų neatsiginsi. Ruošk trenerius, organizuok tarpmokyklines varžybas, miesto pirmenybes, žiūrėk, po metų kitų ir olimpiniai medaliai į miestą atkeliaus.

Bet kur tau! Reikės pakrutėti, organizuoti, rūpintis finansais, kažkas drums ramybę, kažko reikalaus... Na, jau ne, apsieisime ir be laipiojimo, juoba, kad lietuviams pakanka ir krepšinio.

Rašau iš nuoskaudos, nes man, kaip klaipėdiečiui, kaip ir daugeliui kitų, neaišku kas paskutiniais metais vyksta Klaipėdos sporte.

Kažkada buvusioje, „Lietuvos sportininkų kalvėje“, jau kuris laikas labiau girdisi vartomų popierių šnarėjimas valdininkų kabinetuose, nei kad aplodismentai nugalėtojams.

Reklama

Kažkodėl sustojo sporto reforma, pradėta beveik prieš dešimtmetį Jos būtinybę diktavo pats gyvenimas.

Buvo esmingai pradėta rūpintis infrastruktūra, sporto bazių priežiūra, įvestas sportuojančio vaiko krepšelis, skatinamas masiškumas ir sveikatingumas... Deja, reikalai sulėtėjo, o ilgainiui ir visai sustojo.

Buitiškai šnekant višta liko pusiau nupešta ir patraukta į šalį Dabar pešiojamos plunksnelės imituojant veiklą ir aiškinant, kad viskas vyksta pagal planą.

Kas trukdo tą trečią reformos etapą užbaigti, taip ir lieka paslaptis, tačiau judėjimo į prieki jau kuris laikas nesimato, užtai, kaip žirniai iš maišo pabiro visokios intrigos, bėdos ir bėdutės kurios uostamiesčio sportinį gyvenimą pavertė nesusipratimų, nesutarimų ir intrigų liūnu.

Sporto vadyba nepatenkinti neabejingi miestiečiai bando formuoti alternatyvią miesto sporto tarybą, įtampoje gyvena savivaldybės sporto centrų vadovai, treneriai, neaiškus kai kurių sporto šakų likimas.

Paradoksas – sporte įšalas, sporto vadyboje – nesibaigiančios vėtros! Jau kuris laikas skandalai drebina sunkiąją atletiką, kur sportininkai pastaraisiais metais demonstravo pasaulinio lygio rezultatus, vežė į Klaipėdą Europos, Pasaulio čempionatų medalius ir olimpinius apdovanojimus.

Dopingo skandalai, diskvalifikacijos garbės niekam nedaro, tačiau kai ant vienos sporto šakos kariamos visos katės, kai klausomasi tik vienos pusės, o kitai jau iš anksto surašytas nuosprendis, nėra gerai.

Būtent čia miesto sporto vadovai privalo užimti tarpininko vietą, objektyviai išnagrinėti susiklosčiusią situaciją, išsiaiškinti detales, o ne aklai tikėti ką rašo kai kurie laikraščiai, grasinti komisijomis, ir nesibaigiančiais patikrinimais.

Deja, toks paprastas veiksmas niekam iš valdžios neatėjo į galvą. Ramiau buvo plaukti pasroviui, pritariant viskam kas ateina iš aukščiau, negalvojant, kad už borto išmetama sporto šaka kartu ir jauni, perspektyvūs sportininkai.

Neįtikėtina, bet numirė futbolas! Merdėjo, merdėjo ir štai! Galima teigti, kad mes čia „nė prie ko“, kad tai ne miesto savivaldybės klubas. Gal ir taip? Tokių ir panašių klubų mieste apstu.

Bet kai mieste miršta populiariausia pasaulyje sporto šaka, kai futbolo infrastruktūrai negailima pinigų, kai paremiamas ir pats klubas neskaitant, kad jis ta infrastruktūrą naudojasi lengvatinėmis sąlygomis, stovėti ir abejingai žiūrėti yra, švelniai tariant, paprasčiausiai nepadoru.

Jau seniai girdėjome ką nors apie irkluotojus, dviratininkus, boksininkus, plaukikus, stalo tenisininkus...

Finansavimas, bazės, nors ir skurdokos - yra, treneriai – yra, sportininkai – yra, rezultatai - tik ataskaitose! Į didesnes arenas, gilesnius vandenis jau senokai niekas neišplaukė. Deja, nei miesto tėvai, nei sporto vadovai dėl to nesuka sau galvų.

O kam, juk popieriuose viskas tvarkoje! Klaipėda, be futbolo, be padėlio, be krosfito, šaudymo iš lanko, laipiojimo sporto, tikriausiai ir be sunkiosios atletikos ir jau paskutinį kvapą beišleidžiančių kitų sporto šakų!

Deja, tokie yra pastarųjų metų „didžiausi“ miesto sporto pasiekimai, miesto kurio sportininkai dar neseniai vežė į Lietuvą olimpinį, Pasaulio ir Europos auksą, kur daug dešimtmečių sportas buvo mylimas, sportininkai ir jų treneriai gerbiami, o sportui vadovavo gal ir ne patys tinkamiausi, bet jam atsidavę specialistai.

Ir kas dabar pasakys kur viso šito įšalo priežastys?

Redakcija už straipsnio autorių nuomonę neatsako.