Tris be tėvų globos likusius broliukus priglaudęs Marius: „Esu laimingas, kad galiu pakeisti jų gyvenimą“

Savo namų duris trims be tėvų globos likusiems broliukams atvėręs vilnietis Marius prisipažįsta – abu su žmona (koks vardas?) vos spėja suktis. Iššūkių ir pradžioje, ir dabar netrūksta. Tačiau visus sunkumus atperka galimybė gyventi prasmingą gyvenimą, tobulėti visomis prasmėmis. Vaikų auginimo iššūkiai, pasak Mariaus, padeda stiprėti ir santykiams šeimoje. Skaitykite pokalbį su žurnalistu, tekstų rašytoju Mariumi Kuitniausku.

– Kaip nutiko, kad nusprendėte priimti į savo namus be tėvų globos likusius berniukus? Ar jie visi vienu metu pas jus apsigyveno?

– Sukūrę šeimą planavome turėti vaikų, tačiau bandymai susilaukti biologinių vaikų buvo nesėkmingi. Net ir po dirbtinių apvaisinimų operacijų, kurios tęsėsi keletą metų, vaikų nesusilaukėme. Tada ir nusprendėme įsivaikinti. Bet ne vieną vaiką, bet du iš karto. Tai pasakėme ir socialiniams darbuotojams įtėvių ir globėjų kursuose. Kursams vos pasibaigus, jau važiavome į kūdikių namus susitikti su savo būsimaisiais vaikais. Skamba keistokai, tačiau iš karto žinojome, kad taip tapsime tikra šeima. Įvaikinimo procesas su kursais užtruko 10 mėnesių. Vėliau, po kelių metų sulaukėme skambučio, kad mūsų įvaikinti berniukai turi brolį tuose pačiuose kūdikių namuose. Nors žmona labai norėjo mergaitės, bet sutikome paimti globai ir jų brolį. Čia procesas truko kur kas greičiau, pora mėnesių ir prieš kelerius metus mūsų šeimoje apsigyveno ir trečias broliukas.

– Kieno idėja: jūsų ar žmonos buvo priglausti vaikus?

– Tiksliai neprisimenu, bet greičiausiai mano. Žmona stengėsi galvoti, kad medicina per kelis metus pasikeis ir bandys dirbtinį apvaisinimą dar kartą. Bet mano požiūris buvo neskirti pinigų dirbtinio apvaisinimo operacijoms, o geriau už tuos pinigus sukurti gerbūvį įvaikintiems vaikams. Prieš dešimtmetį dirbtinio apvaisinimo operacijų niekas nekompensavo, išleidome tiek, kad būtume nusipirkę naują automobilį iš salono. Pasakiau: geriau jau įsivaikinkime, o po kelių metų žiūrėsime... Kai šeimą papildė trečiasis vaikas, žiūrėti tiesiog nebeliko poreikio.

– Kaip berniukai pas jus pateko, kaip vyko pats procesas? Iš kur sužinojote apie šiuos vaikus?

– Suradome po kopūstų lapais Dzūkijoje, tik jau ūgtelėjusius. (Juokiasi) Lietuvoje apie globojamus ir įvaikinamus vaikus galima sužinoti tik gavus konkretų pasiūlymą. Nueiti į sutrikusio vystymosi kūdikių namus ir išsirinkti pirmą patikusį vaiką, kaip kokį kačiuką iš veislyno negalima. Įvaikinimo tarnybos atstovai atsiuntė porą nuotraukų elektroniniu paštu, charakteristikas. Mes sutikome juos įvaikinti. Tada gavome leidimą važiuoti į kūdikių namus, kur jie gyveno. Taip susipažinome. Kadangi procesas su dokumentais užsitęsė, juos lankėme kiekvieną savaitgalį. Buvome svečio teisėmis parsivežę ir namo. Per Jonines įvyko teismo procesas ir juos leido įvaikinti. Tada parsivežėme namo visam laikui. Apie trečiąjį brolį informavo įvaikinimo tarnybos darbuotojai. Gavome nuotrauką, nuvažiavome, sulaukėme teismo ir parsivežėme ir trečiąjį. Taip vyksta procesas.

– Kokia buvo vaikų gyvenimo pas jus pradžia? Ar buvo adaptacijos, kitokių problemų?

– Šokas. Ir tėvams ir vaikams... Tėvams šokas, kad iš karto pasikeičia gyvenimas. Vieną dieną gyvenome normalų bevaikės poros gyvenimą, o kitos dienos vakare jau vakarienę ruošėme ne dviems, o keturiems, guldėme į lovytes du berniukus šalimais. Kaimynams irgi kilo nemažai klausimų, iš kur tie ūgtelėję vaikai – pirmuosius berniukus įvaikinome 2,5 ir 3,5 metų amžiaus. Vaikams šokas dėl pasikeitusios aplinkos. Jie nebuvo matę automobilio, lifto, o ir maudynės vonioje buvo katastrofa, o ne džiaugsmas. Mane vadino „mama“, kaip ir kitus dėdes su kuriais noriai bendravo. Vaikai suaugusiųjų nebijojo, tačiau pamatę balandį kieme klykė nesavu balsu „įkąs, įkąs!!!”. Net baisu pagalvoti, ką iki tol jie buvo patyrę, jei paniškai bijojo bet kokių gyvūnų ir vandens... Adaptacijos problemų buvo tikrai nemažai. Jų patiriame iki šiol, nes jie suaugusiais nelabai pasitiki.

– Kas jiems padėjo adaptuotis?

– Adaptuotis padėjo mūsų su žmona šeimos – seneliai ir močiutės. Taip pat labai padėjo ėjimas į darželį. Jie pateko į jiems pažįstamą aplinką su panašia rutina – pusryčiai, žaidimai, pietų miegas, pietūs, žaidimai, pavakariai. Sovietiniais metais projektuoti kūdikių namai beveik nesiskyrė savo išvaizda nuo darželio Vilniuje, todėl jie gana greitai ten pritapo. Tiesa, vaikai yra aktyvūs, išdykę, tad ne kartą teko aiškintis ir su tėvais ir su pedagogais, kaip mažiausias grupėje berniukas sugeba prikrėsti tokių didelių eibių.

– Kas jums šiuo metu yra sunkiausia auginant berniukus?

– Šiuo metu vyriausieji pradeda jausti paauglystės simptomus. O mažasis sparčiai iš jų mokosi. Skaudu tai, kad mes vis niekaip negalime tapti jiems autoritetais, iš kurių jie imtų pavyzdį. Iš kitos pusės, kodėl turėtų? Suaugusieji jų gyvenimą pavertė pragaru jiems esant mažiems, tad kodėl jie jais turėtų tikėti dabar? Suaugusieji nuvilia, kažko reikalauja, trukdo išdykauti, verčia mokytis, tvarkytis namus. Be to esame skirtingų kartų atstovai, tad konfliktas yra natūralus. Bandome konstruktyviai spręsti konfliktus.

– O kas atsitiko berniukų biologiniams tėvams?

– Berniukų biologinė motina yra socialinėms tarnyboms gerai žinoma, pametusi 8 vaikus. Jai vaikų neatiduoda jau gimdymo namuose, tad visi jos pagimdyti vaikučiai keliauja į kūdikių namus nuo pat mažumės. Alkoholis jai mielesnis, nei vaikai. Vaikams aiškiname, kad ji tik pagimdė juos ir atidavė į kūdikių namus, o mes ten juos suradome. Jei kažkada vėliau norės savo gimdytoją surasti – padėsiu. Mes esame šių vaikų tėvai.

– Jūsų auginami vaikai, žinoma, lanko mokyklą. Kaip juos priima mokyklos bendruomenė?

– Mokykloje žino, kad jie yra įvaikinti. Keletą kartų susidūrėme su patyčiomis, tačiau šiam atvejui ruošėme juos nuo pat mažens. Visą laiką sakėme, kad kažkas bandys jiems pasakoti, kad tėvai – „netikri“. Ir iš tikrųjų, tokių bandymų buvo. Jie net ne visada pasiskundžia socialinei darbuotojai – tiesiog bando praleisti pro ausis ir tiek.

Juokingiausia būna, kai kalba pasisuka apie genus. Pedagogai rečiau apie tai kalba, bet kiti dažnai nustemba, kad vaikai neatsigimė nei į mane, nei į mano žmoną.

– Kodėl nusprendėte berniukus įsūnyti? Ar ketinate įsūnyti ir trečiąjį?

– Įsisūnyti vaikus norėjome dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, norėjome suteikti jiems savo pavardę. Tada niekam nereikia aiškinti, kodėl pavardė skirtinga. Žmonės dažnai įsitikinę, kad tai vaikas iš kitos santuokos, tačiau pamatę teismo nutartį dėl globos, nustemba. Dar viena priežastis buvo socialinių tarnybų vizitai. Dabar mažąjį lanko socialinės darbuotojos kartą per metus. Nors vizitai reti, tačiau šiokį tokį stresą šeimoje jaučiame. Dar viena priežastis – baimė, kad gimdytoja pasikeis ir juos grąžins jai. Bet dabar ši priežastis atrodo nebereikšminga, nes per tiek metų ta moteris nerodė jokių pastangų keistis ar kurti gerbūvį savo vaikams. Priešingai, paliko mums dar vieną sūnų.

Įsisūnyti trečiąjį žadame vėliau. Valstybės parama, kuri dabar yra mokama už globojamą vaiką mums yra tikrai svari. Iš visų gaunamų vaikų pinigų visi trys broliai ne kartą atostogavo Egipte ir Turkijoje, Lietuvos pajūryje, taip pat vyresnieji vasarą lanko bent po 2-3 stovyklas. Jau nekalbu apie reikalingus daiktus – telefonus, kompiuterius, dviračius, taip pat pramogas, kurias mūsų vaikai saikingai gauna.

– Ar turite viziją, kuo jūsų berniukai užaugę taps, kokias profesijas pasirinks, kokį kelią?

– Skaudi tema. Motyvacijos mokytis vaikinai turi nedaug, nors galvas ant pečių turi. Labai norėtume, kad jie mokytųsi Vakarų Europos pavyzdžiu – pirmiausia gautų kažkokią amatininko profesiją, o tada nuspręstų, ar tęsti mokslus aukštesniajame ar aukščiausiame lygyje. Kol kas dideliu noru kažką dirbti jie nedega, bet gal dar kiek anksti. Man svarbu, kad sulaukę pilnametystės jie patys bandytų stotis ant kojų ir kurti savo gerbūvį. Nelabai svarbu, ar po vidurinio mokslo taps staliais, statybininkais, policininkais ar mokytojais. Svarbu, kad jų profesija jiems teiktų malonumą ir atsirastų noras tobulėti patiems, o ne dėl to, kad tėvai verčia baigti universitetus.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie galvoja į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus, bet nesiryžta?

– Taip suteiksite savo gyvenimui prasmę. Vaikų atsiradimas atveria galimybes dideliems iššūkiams ir savęs tobulėjimui. Priėmęs į savo šeimą du pirmuosius vaikus, staiga turėjau išmokti vaikų psichologijos, maisto gaminimo, o vėliau tapau visų dalykų pedagogu, nes vis dar reikia padėti ruošti namų darbus...Žmona tapo ir medike, ir auklėtoja, ir animatore. Tikrai turėjome tobulėti kiekvienoje srityje. Per koronaviruso pandemiją likę namuose nėrėmės iš kailio, kad užimtume nuobodžiaujančius vaikus. Jei norite išvengti nuobodžios gyvenimo rutinos, priimkite į savo namus vaikų. Liūdna nebus. Jei dabar per metus sau keliate 10 tikslų, tai su vaikais reikės kelti dar daugiau.

Nemeluosiu – ir lengva nebus. Įsitikinsite, kad šeima jus palaiko. Tvirta šeima yra būtent ta aplinka, kurioje turi augti tokie vaikai.

Aplinkinių požiūris irgi pasikeičia, nes vaikų turintys žmonės yra laikomi gerbtinais ir rimtais. Jei norite pakeisti savo gyvenimą į teigiamą pusę, bet nežinote kaip – įsivaikinkite (arba paimkite globoti) du vaikus.

– Ar esate laimingas, pasirinkęs tapti įtėviu, priglausti vaikus?

– Taip. Bet turbūt taip jaučiasi visi tėvai, nesvarbu, ar vaikus gimdė patys, ar priglaudė be tėvų globos likusius. Aš laimingas, kad kartu su žmona galiu pakeisti trijų mažų žmogiukų gyvenimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija ir nuotrauka