Klimato kaita keičia Lietuvos mišką: žiemą dygsta grybai, bunda barsukai

39-erių Merkinės gyventojas Kęstas Bilinskas rodo saują ką tik iš po samanų nuskintų voveraičių.

Dzūkas sako, tai pirmas kartas jo gyvenime, kai poledinę žūklę vasario pradžioje iškeitė į grybavimą.

„Voveraičių daug nepririnksi, yra vienas kitas grybas, bet apskritai keista, kad jų yra. Man pačiam keista ir tai, kad aš šiemet dar nebuvau ant ledo žvejoti. Gyvenime neatsimenu nė vienų metų, kad vasarį ant ledo nebūčiau užlipęs“, – BNS sakė K. Bilinskas.

Mokslininkai sako, kad grybų augimas žiemą – vienas iš daugelio pokyčių, kuriuos klimato kaita atneša į Lietuvos gamtą.

Šiltesni orai keičia ir nuolatinius miško gyventojus – pokyčiai į Lietuvą vilioja šakalus, kyla grėsmė baltiesiems kiškiams, kurie nesant sniego tampa lengvu plėšrūnų grobiu, o barsukai greitu metu gali atsisakyti žiemos miego įpročio.

Ornitologai sako, kad žiemoti šalyje lieka vis daugiau paukščių, kurie anksčiau skrisdavo į šiltuosius kraštus.

Grybų sezonas ilgės

Vilniaus universiteto profesorius mikologas Ernestas Kutorga sako, kad voveraičių žmonės šiuo metu pastebi ne tik Dzūkijoje, bet ir Labanoro girioje Aukštaitijoje.

Esant pliusinei temperatūrai, mediena neįšala, todėl susidaro sąlygos augti kai kuriems mikoriziniams grybams, kurie sudaro bendrą sistemą su medžiais. Šiuo metu be voveraičių miškuose jau auga ir pavasariniai grybai – paprastasis taukius, austriškoji plačiataurė.

„Jau dabar matosi, kad grybų derėjimo sezonas ilgėja, tad yra tokių prognozių, kad gali didėti kai kurių ir valgomų grybų derliai. Yra prognozių, kad voveraičių, gal ir baravykų gali padaugėti, nes tai leis pailgėjęs augalų vegetacinis periodas“, – sakė E. Kutorga.

„Gali būti, kad vaisiakūnių grybų derėjimo metu bus daugiau, taigi, derlius bus didesnis“, – pridūrė jis.

Mikologas teigia, kad šalyje padaugėjo ir į Raudonąją knygą įrašytų kopūstgalvių raukšlių, didžiųjų kukurdvelkių, atsiranda ir visiškai naujos rūšys: ant šeivamedžio, uosialapio klevo augantis tikrasis ausiagrybis, šuninė poniabudėlė, iš Australijos per pietų Europą atkeliavęs Arčerio tinklagrybis, pirmąkart pastebėtas prie Kretingos 2011-aisiais. Išplito ir iš Šiaurės Amerikos atneštas raudongalvis baravykūnas.

E. Kutorga pabrėžia, kad kai kurie šių grybų konkuruoja su vietinėmis rūšimis.

Anot jo, atšilimas sudarys palankesnes sąlygas plisti ir parazituojantiems grybams. Kaip pavyzdį jis pateikia nuo praėjusio šimtmečio pabaigos apie 30 tūkst. hektarų uosynų pažeidusį uosinį uknolūną.

Tolimoje perspektyvoje galima, kad labai supanašės biologinė grybų įvairovė, išliks labiausiai prisitaikančios rūšys.

„Manoma, kad tokių invazijų gali daugėti silpstant medžių atsparumui“, – pabrėžia jis.

Mokslininkas nuogąstauja, kad pasitvirtinus prielaidoms dėl rizikų eglėms, gali pražūti ir su jomis susiję grybai. Pavyzdžiui, paprastasis taukis jau neberandamas Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, aptinkamas tik Lietuvoje.

Jis sako, kad ateityje gali įvykti tai, ką mokslininkai vadina biologinės įvairovės homogenizacija, t.y. rūšių suvienodėjimas.

„Tolimoje perspektyvoje galima, kad labai supanašės biologinė grybų įvairovė, išliks labiausiai prisitaikančios rūšys, kurios sugeba keisti substratus, buveines, oro sąlygoms būna indeferentiškos. Jautrios rūšys nyks“, – sako E. Kutorga.

Pavojus gali kilti retesnėms baravykų rūšims, nors, profesoriaus manymu, tradicinis rudakepuris baravykas, šilbaravykis nukentėti neturėtų.

Grėsmė paukščiams – biologinis laikrodis

Ornitologas Marius Karlonas pastebi, kad dėl klimato kaitos pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje įsikūrė pietesnį arealą anksčiau užėmę didieji baltieji garniai, jie kartais netgi lieka žiemoti. Gegužę atskrenda ir itin spalvingi šiltamėgiai paukščiai bitininkai – pastarųjų prieš du dešimtmečius čia dar nebuvo. Traukiasi kai kurie šalto klimato paukščiai: žvyrė, čimčiakas.

„Pempės žiemojo visą žiemą pamaryje, ko niekada gyvenime nėra buvę. Žąsys yra likusios, beveik visų rūšių – ir baltakaktės, želmeninės, pilkosios žąsys. Netgi vieversiai sausio pradžioje stebėti ne tik pamaryje, bet visoje Lietuvoje. Gervės sausį ir vasarį stebimos, yra pasilikusios. Liko ir žiemojantys paukščiai, tokie, kaip mažieji dančiasnapiai, kurie atskrenda iš šiaurės“, – pasakojo M. Karlonas.

Anot jo, vadinamieji „artimieji migrantai“ anksčiau žiemodavo Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kitose teritorijose iki Viduržemio jūros.

„Dabar tokios pat sąlygos, kokios buvo Vokietijoje ar Belgijoje, yra pas mus, tai nemaža dalis jų pasilieka tausodami energiją“, – tvirtino ornitologas.

Tyrinėtojo teigimu, vadinamieji tolimieji migrantai, kaip gandrai ar kregždės, skrendantys į Afriką, kol kas nejaučia didesnių klimato pokyčių, nes skirtumai juodajame žemyne nėra tokie drastiški. Šie paukščiai, kaip įprasta, sausį – vasarį išsiruošia atgal į Europą, kad sugrįžtų būtent tada, kai ima rastis jiems ir jaunikliams tinkamo maisto.

Tačiau šylant klimatui, ima anksčiau vystytis ir vabzdžių lervos, o šio tipo vabzdžialesiai paukščiai nesuspėja į „maisto piką“ bei nebegali išmaitinti jauniklių.

Pasak M. Karlono, olandų mokslininkai nustatė, kad dėl šių priežasčių Nyderlanduose išnyko iki 90 proc. margasparnių musinukių.

„Tai būdinga ir didžiajai daliai mūsų vabzdžialesių paukščių: devynbalsėms, krakšlėms, nendrinukėms, strazdams. Tai gali pakenkti didžiajai daliai šių paukščių. Dabar yra tik piko pradžia, panašu, kad viskas dar labiau keisis“, – įspėjo ornitologas.

Kursis maldininkai, šakalai, barsukai nebemiegos

Vilniaus universiteto biologas Alius Ulevičius sako, kad be vis dažniau sutinkamų didžiųjų baltųjų garnių Lietuvoje atsiranda ir įprastai tundroje perinčios, bet piečiau už Lietuvą žiemodavusios gulbės giesmininkės, o iš žinduolių sutinkami šakalai.

„Su kai kuriais vabzdžiais – taip pat. Pavyzdžiui, maldininkai – gana egzotiška subtropikų rūšis. Bet šįmet rudenį aš pagavau pas save sodyboje. Entomologai patvirtina, kad jie gaudomi ir Vingio parke Vilniuje, manoma, atskrenda su šiltomis oro masėmis. Anksčiau to niekas nepastebėdavo, dabar vis daugiau tokių atvejų“, – teigė profesorius.

Anot jo, stepėse įprastai gyvenantys šakalai šiek tiek konkuruoja su lapėmis, tačiau mažiau, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje jau pritapęs invazinis usūrinis šuo.

„Estijoje jau aptikti besidauginantys šakalai, tai labai neįprasta. Lietuvoje jų yra pastebėta, bet ar jie dauginasi, dar sunku pasakyti, gali būti, kad dar ne“, – pasakojo A. Ulevičius.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad prie švelnesnio klimato geba prisitaikyti netgi įprastai žiemos miegu užmiegantys žinduoliai, pavyzdžiui, barsukas.

„Didžiojoje Britanijoje barsukai nemiega, nes jie žiemą randa maisto. Ir jei pas mus bus žiemos tokios, kaip Didžiojoje Britanijoje, barsukai nebemiegos“, – teigė jis.

Didesnių problemų dėl dažnėjančių besniegių žiemų gali kilti žinduoliams, kurių genetinis kodas lemia sezoniškai kintančią kailio spalvą, pavyzdžiui, žebenkštims, šermuonėliams, baltiesiems kiškiams.

„Tas pabalimas yra gerai, kai yra sniego. Bet dabartiniu metu kiškiams yra didžiausia problema ir individas išgyventi turi žymiai mažesnius šansus. Baltajam kiškiui tai gali stipriai kirsti per populiaciją, nes didelė dalis individų bus lengvai pastebimi plėšrūnų ir tiesiog neišgyvens per šią žiemą“, – teigė jis.

• 1
• 2