Sizifo darbas iš namų

Reklama

Kadaise skaitydama futuristinį romaną, nebepamenu kokio autoriaus, neprisimenu ir knygos pavadinimo, bet puikiai daugeliui metų į priekį įsiminiau esmę: gyvensime betono džiunglių dėžutėse, neiškeldami kojų iš namų dėl užteršto oro, kažkokiais aparatais skraidysime į kitas planetas atsikvėpti.

Sugrįžę toliau dirbsime savo darbus irgi kažkokiais aparatais. Maistą dirižabliais pristatys kažkas. Dirižabliais todėl, kad automobiliai nebetilps nei miestų gatvėse, nei ant stogų, nei požemiuose. Ir jų tiesiog nebebus. Na, ir taip toliau. Skaičiau tuomet, kai Klaipėdoje terėpliojo vienetiniai zimai, pobiedos, vežiodami anuometinius didelius bosus, kurie taip dar nebuvo vadinami. Pasitaikydavo ir trofėjinių, nežinia iš kur iškrapštytų motociklų su priekabomis. Ne "prūdais" važinėdavo ir sunkvežimiai.
Kad įsivaizduotumėte, kokie jie buvo vienetiniai, vaizdeliai Klaipėdos važiuojamosios dalies: paaugliai jose žaisdavo kvadratą, mergiotės strapaliodavo per šokdynes. Jei koks vienetinis automobilis pasirodydavo akiratyje ir garsiai pypdavo, žaidimų "kromeliai" staiga užsidarydavo. Pravažiavus "trukdžiui" paaugliai ir mergiotės tęsdavo savus užsiėmimus. Tad galite suprasti, kad tas futuristinis skaitalas man atrodė kažkokia nesąmonė. Bet, kaip parodė istorija, ne tik Žiulis Vernas savo "nęsamonėm" įžvelgė civilizacijos ateities ypatumus.
Ir vis daugiau Žemės gyventojų dirba iš namų ar maloniai ir patogiai įsitaisę iš kokios Balio salos kompiuteriais. Savaime suprantama, žiūrint, koks tas darbas. Kroviku, kurių kol kas dar reikia, nes robotai jų galutinai neišstūmė, iš Balio salos nepadirbsi. Na, galbūt visai netolimoje ateityje tuos robotus iš namų ar Balio salos irgi galėsi valdyti...
Bet šį kartą - apie darbą, realų darbą, vis labiau populiarėjantį, iš namų. Tais aparatais, kurie turėti omenyje tame kadaise skaitytame futuristiniame skaitale, ir kurie dar nebuvo įvardinti kaip kompiuteriai.
Mano aplinkos poniai verslininkas vyras patarė: ko tu neši pelną savo darbdaviui, kai gali dirbti sau. Ponia paklausė. Metė mėgstamą, bet menkai mokamą darbą ne sau. Pradėjo dirbti beveik tą patį, bet jau sau ir namuose. Ir, per daug nesigilinant, man atrodo - jai puikiai sekasi. Kažkurią dieną socialiniuose tinkluose aptikau gal panelės, gal ponios klausimėlį, ar verta pradėti darbus internetiškai tokiai ir tokiai firmai.
Socialinių tinklų vartotojai subruzdo, sukruto pranešdami, kad internetiniu darbu tokiai ir tokiai firmai, geriausiu atveju po kokio pusmečio įdirbio ji per mėnesį gal uždirbsianti 200 eurų, o gal ir ne. Į patarimų chorą įsipynė darbo sau patirtį internete turinti ponia, pareiškusi maždaug tokią patirtį: darbas sau, vadinasi, pačiam tapti darbdaviu, burti jau tau dirbančius žmones, juos pamokyti, įkvėpti ir t. t. O pačiam tapti Sizifu, dieną naktį įsikniaubusiam į internetą.
Na, daugmaž - nepavalgydinti vaikai kriokia, dulkių namuose kalnai, o ji organizuoja, reaguoja, atsakinėja, rašinėja kam reikia, nes tai yra jos "biznis". Bet ir Sizifo darbas. Apie uždarbius ponia, žinoma, nepranešė. Bet vaizdelį nupiešė tokį. Galbūt ir bijodama konkurencijos. Bent vieną atkratyti nuo internetinio darbo sau.
Socialiniuose tinkluose aptikau mane sudominusius keramikės darbus. Kai kurie ypač sudomino. Taip tiktų mano branginamiems žmonėms padovanoti. Parašiau žinutę, klausdama, kiek toks tvarinys kainuotų. Netrukus sulaukiau atsakymo. Kaina tiko.
Pradėjom susirašinėti dėl detalių - kokio dydžio, spalvota keramika ar bespalvė. Na, ir taip toliau. Rezultatą po kelių mėnesių iš kažkokio kaimo keramikė atvežė pati. Jis man patiko. Kai sumaniau panašią dovaną įteikti dar vienai man brangiai šeimai paklausdama, ar tokiai datai spėtų, atsakymo irgi sulaukiau netrukus.
Nežinau, kaip toji keramikė savo darbą iš namų organizuoja: gal turi internetinį padėjėją (sūnų, dukterį)? Bet tai irgi Sizifo darbas iš namų. Tą pakartoju todėl, kad daug kam atrodo - va, gerai susitvarkė: kiurkso namuose ir šienauja eurus. Ir nė vienas nepagalvoja apie sąnaudas kiekvienam eurui uždirbti. Pirmiausia - laiko sąnaudas, kai paroje - tiktai 24 val.
Nelabai esu įsikirtusi į daug galimybių teikiančias technologijas. Prisipažinsiu, pritrenkia 10 - 12 metų vaikai, pasakojantys apie savo "biznį" internete, kaip jie surenka milijonines auditorijas pasižiūrėti šokančių, dainuojančių, pasitaiko ir kakojančių ar kepančių kiaušinienę vaizdų.
Jei jų kuriamus vaizdelius pradeda žiūrėti mažiausiai milijonas susidomėjusiųjų, tų vaikų tėvai iš stambių verslininkų ar firmų ir net kompanijų jau gauna pasiūlymus dėl savo produkcijos, paslaugų, kelionių reklamų prie tų vaizdų. Ir, kaip teko įsitikinti, vaikų iš pradžių lyg ir savotiškas pomėgis atsikvėpti nuo pamokų, būrelių ir kurti vaizdelius tampa visos šeimos bizniu.
Tėvai, metę savo darbus ne sau, pradeda filmuoti, rinkti muzikinius apipavidalinimus, galvoti, ką čia dar jų vaikas galėtų iškrėsti, kad sudomintų dar milijoną vaizdo sekėjų, tapdami scenaristais, apšvietėjais, drabužių dizaineriais, interjerų kūrėjais ir t.t. Nes firmos ir kompanijos, regis, atlygio už "storones" nepagaili. Tai irgi tampa šeimos Sizifo darbu iš namų.
Kiek tokie vaizdeliai duoda naudos tobulėti ir augti žmonijai, kitas dalykas. Bet... pajamos yra. Jau seniai kompiuterių klavišų paspaudimu siurbiama nafta, rausiami tuneliai per kalnus tiesti trasoms, kuriomis ilgiausiomis virtinėmis rieda "fūros" ar turistų pilni autobusai.
Rieda ir vis tobulėjantys automobiliai, visureigiai, kurių, atrodo, žmogui ir vairuoti nebereiks - pats sau elektronika duos komandas. Kol savo akimis nemačiau tokių, man atrodo, kad tai irgi iš fantastikos srities. Turbūt tik kol kas...

Visai ne iš fantastikos srities

Na, o mūsų laikraščio skaitytojams rūpi duona kasdieninė: kur nusipirkti duonos be cukraus? Kadangi į tokį klausimą atsakyti negalėjau, nes nežinau, gal kas pasufleruotų - kur?