Rinktinėje save jau regėjęs Maksvytis: „Reikės laukti kito šanso“

Nuotr.: ITAR-TASS – Scanpix

Nuotr. ITAR-TASS – Scanpix

Kazys Maksvytis mintyse jau matavosi Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio kostiumą. Iš nacionalinės komandos pasitraukus Dainiui Adomaičiui, gana greitai paaiškėjo, kad 42 metų žemaitis iš Darbėnų buvo pagrindinis kandidatas perimti karščiausią kėdę Lietuvos krepšinyje.

Tai būtų buvę logiška – 2019-ųjų vasarą Lietuvos rinktinės branduolį – trečdalį visų žaidėjų – sudarė 1992 metais gimę vaikinai. Tai – krepšininkų karta, su kuria Maksvytis užaugo ir skynė aukso medalius visuose čempionatuose nuo jaunimo olimpinio festivalio 2007 m. iki Europos dvidešimtmečių čempionato 2012 m.

Jo asmeniniai pasiekimai trenerio poste nekėlė klausimų, ryšys su pagrindiniais rinktinės žaidėjais buvo stiprus, o klubinio krepšinio grafikas nesikirto su rinktinės langais.

„Tikėjausi, kad klubas išleis, ir mintimis jau buvau su tuo susitaikęs, – prisimindamas praėjusio spalio įvykius, tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Maksvytis. – Bet atsitiko, kaip atsitiko. Paprasčiausiai reikės laukti kito šanso.“

Atsitiko tai, kad spalio 17-ąją Permės „Parma“, pirmoji Maksvyčio karjeros stotelė už Lietuvos ribų, išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad nesuteikia leidimo savo treneriui užimti nacionalinės komandos stratego vietos.

„Kai šią vasarą pasirašėme kontraktą, iškėlėme sąlygą, kad treneris būtų visiškai atsidavęs tik darbui su „Parma“, – cituotas „Parma“ prezidentas Sergejus Boguslavskis. – Suprantame Maksvyčio norą padėti savo šalies rinktinei, bet mūsų laukia sudėtingas sezonas VTB Vieningoje lygoje, o mūsų tobulėjimas yra labai svarbus. Dėl tokių sąlygų joks klubas negali sau leisti prabangos turėti trenerį, kuris dirba dviem frontais.“

Maksvyčiui beliko nuryti karčią piliulę ir tęsti darbus mieste prie Uralo kalnų.

„Jie turėjo teisę to neleisti ir juos supratau, nes kontrakte nebuvo numatyta tokia galimybė, – sakė Maksvytis. – Toks klausimas galėjo būti spendžiamas tik abiejų pusių susitarimu.

Komandai šis sezonas tikrai svarbus ir ji dar nieko neįrodė, o turi įgyvendinti planą – patekti į atkrintamąsias. – Klubo vadovai dirba savo darbą ir stengiasi dėl jo ir deda visas pastangas, kad „Parma“ per kelis metus grįžtų į elitą. Kai tą matai, kaip jie stengiasi, susidaro atgalinis ryšys. Norisi atiduoti. Norisi patvirtinti tą pasitikėjimą.“

Nuotr. FIBA.comMaksvytis jaučia, kad jo neišleidimui į rinktinę koją pakišo ir sunki sezono pradžia. „Parma“ VTB Vieningoje lygoje pralaimėjo pirmąsias trejas rungtynes, įskaitant dvikovas Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“ ir Krasnojarsko „Jenisej“ – dviems komandoms, su kuriomis konkuruojama dėl vietos aštuonete.

Taip iš pradžių geranoriškas „Parma“ vadovų noras leisti Maksvyčiui įgyvendinti svajonę apsisuko 180 laipsnių ir, po trečiojo pralaimėjimo praėjus keturioms dienoms, buvo išplatintas tas pranešimas.

Lietuvos krepšinio federacija prie šito klausimo nebegrįžo – Arvydas Sabonis pasiūlė rinktinės vairą Dariui Maskoliūnui, šis sutiko, ir klausimas buvo uždarytas.

„Manau, kad išsirinkome gerą kandidatą ir su rinktine viskas bus tvarkoje“, – neabejojo Maksvytis.

Subliuškus svajonei treniruoti rinktinę, Maksvytis netrukus su „Parma“ pasiekė pirmąją oficialią pergalę, įveikiant Talino „Kalev“ komandą, tačiau po to sekė dar trys pralaimėjimai iš eilės, du iš jų patirti per vieną metimą.

Taip lapkričio 16-ąją „Parma“ turėjo tik 1 pergalę ir 6 pralaimėjimus.

„Kokioje kitoje Rusijos komandoje mane jau būtų atleidę du kartus“, – dabar atsiminęs tą atkarpą, šypsosi Maksvytis.

Bet kurioje, tik ne Permėje. Dar prieš pasirašydamas su šio miesto komanda sutartį, Maksvytis pasidomėjo klubo savininkais ir įsitikino, kad čia egzistuoja Rusija nebūdinga kantrybė.

Ir tada, kai komandos rezultatas buvo 1-6, ir tada, kai jis tapo 3-9, Maksvyčiui nebuvo kelti ultimatumai.

„Klubo vadovai laukė,– prisiminė Maksvytis. – Drastiškų pareiškimų nebuvo, šnekėjo, kad viskas tvarkoje, komanda kaunasi, tik kad taškų trūko.“

Dabar situacija Permėje yra smagesnė. „Parma“ VTB Vieningoje lygoje laimėjo tris kartus iš eilės ir su 6-9 rezultatu žengia dešimtoje turnyrinės lentelės vietoje. Tiek pat pergalių per dvejas rungtynes mažiau iškovojusi „Astana“ užima penktąją vietą, taigi atkrintamųjų traukinys Permės klubui – ranka pasiekiamas.

Apie tai ir pirmuosius mėnesius dirbant užsienyje – interviu su Maksvyčiu.

– Treneri, prisiminus sezono pradžią, kas labiausia tada kišo koją?
– Tai buvo tikrai ne svajonių sezono pradžia. Pradėjome sezoną be dviejų traumuotų įžaidėjų, tas pats Adas turėjo dengti šitą poziciją, tada kažkas kitas turėjo žaisti atakuojančiu gynėju. Nepataikėme su legionieriais, vienas paliko dėl traumų, kitas – dėl charakterio, o jie turėjo būti komandos lyderiai. Taip iš šešių vieno metimo rungtynių pavyko laimėti tik vienas. Daug susidėjo faktorių, o dabar pridėjus vieną kitą pergalę, būtų visai kita situacija.

– Sakėte, kad kitur jau būtumėte atleistas du kartus. Kuo čia situacija buvo kitokia?
– Pati Permė yra toks specifinis krepšinio miestas. Kiekvienose rungtynėse žiūrovų vidurkis yra apie 5000, arena talpina virš 6000. Žmonės krepšinį čia mėgsta nuo senų laikų, dar kai tapo čempionais (2001, 2002 m.). Prieš renkantis klubą rinkausi informaciją apie vadovus ir žinau, kad jie turi kelių metų viziją, etapus į priekį, tikisi, kad komanda kils ir gal sugrįš ten, kur buvo legendinė „Ural Great“.

– Ar tais sunkiais momentas nekildavo pačiam dvejonių dėl savo darbo?
– Atrodo, viską darai teisingai, bet vis nesiseka, kažkas krenta iš rankų. Buvo minčių, kad būtų dar vienas kitas pralaimėjimas ir pats nebūčiau laukęs klubo vadovų sprendimo. Bet dabar situacija pasitaisė, tikslas – patekti į atkrntamąsias, kol tas tikslas pasiekiamas, tol kantriai dirbame.

Dvi pergalės mus iškeltų į penktą vietą, du pralaimėjimai gali nustumti praktiškai į paskutinę. Situacija tokia labai įdomi. Šiek tiek susitvarkėme su traumomis, atsirado geresnis tarpusavio ryšys, ir tą atkarpą pasitikome su geresnėmis nuotaikomis.

– Kas buvo sunkiausia pradedant trenerio-legionieriaus karjerą? Kalbos barjeras?
– Kalbos barjero nepasakyčiau, kad buvo. Rusų kalbą kažkiek gal buvau užleidęs, bet jos tikrai nepamiršau. Sunkiausia buvo suprasti lygos mentalitetą, vietos žaidėjų mentalitetą.

– Kuo tas mentalitetas ypatingas?
– Pavyzdžiui, su „Neptūnu“ ar „Lietkabeliu“ galima surinkti gerus lietuvius, kurie nepateko į „Žalgirį“ ar „Rytą“, ir galima laimėti bronzos medalį. Čia vietiniai žaidėjai yra tik labiau padedantys, ir turi turėti keletą gerų legionierių, kurie darytų rezultatą. Čia rezultatas priklauso nuo legionierių.

Nemažai padėjo mūsų fizinio rengimo treneris Deividas Rinkevčius, ne pirmus metus dirbantis Rusijoje. Jis padėjo suprasti žaidėjų mentalitetą, bendravimą su administracija. Įdomus skirtumas, kad čia turi būti šiek tiek treneris, šiek tiek direktorius. Nesupranta lengvo tono nei žaidėjai, nei treneriai. Ypatingai vietiniai. Pas mus treneris daro savo darbą, vadybininkas – savo, o čia tokia tvarka nuo seno. Kol tai supratau reikėjo laiko. Treneris kaip direktorius turi kištis į kitų žaidėjų ar darbuotojų veiklas. Čia turi būti griežtas ir stiprus. Silpnų žmonių čia nemėgsta.

Nuotr. ITAR-TASS – Scanpix

– Vienas iš legionierių, Adas Juškevičius, tapo svarbiausiu komandos žaidėju puolime. Kiek svarbus jo vaidmuo komandoje?
– Svarbūs tiek Adas, tiek Eigirdas (Žukauskas). Adas – emocinis lyderis, viską parodo savo darbu treniruotėse: ateina nusiteikęs ir su gera energija ir viskas nuo tų smulkių dalykų treniruotėje prasideda. Visą sezoną jis žaidžia neblogai, per kelias pozicijas, kas mums aktualu. Kai buvo sunkūs laikai, rungtyniavo įžaidėju, bet geriau atrodo, kai yra antroje pozicijoje.

Eigirdas Rusijoje yra ne pirmi metai. Nebuvo tekę su juo dirbti anksčiau, bet tai – fiziškai tvirtas žaidėjas, tikras profesionalas. Dar vienas krepšininkas, kuriuo galima pasitikėti.

Kai važiavau pasirašyt kontrakto, buvau vienas lietuvis, tai buvo šiokia tokia baimė, kaip čia bus. Bet kai prieš pirmą kelionę lipome į lėktuvą penki lietuviai, tas iš karto lengviau pasidarė. Ta lietuviška diaspora čia nemaža ir klubo vadovai tuo nėra nusivylę.

– Kaip kilo mintis pasikviesti į asistentus Gintarą Kadžiulį?
– Su juo dirbome Panevėžio „Lietkabelyje“. Treneriui lengviau, kai kuo daugiau žmonių žino jo sistemą. Jis žinojo, aš žinau ko iš jo laukti, jis – ko iš manęs. Turiu ir keletą vietinių asistentų, bet pirmas žmogus, su kuriuo priimame bendrus sprendimus, yra Gintaras. Tuo labiau, jis pats žaidęs Permėje, čia pradėjo profesionalo karjerą, ir jį žmonės iki šiol atsimena. 

Nuotr. Parma Basket

– O kaip sekasi jūsų robotui asistentui?
– Jį padovanojo klubo rėmėja, kuri gamina robotus, galinga įmonė. Robotas gali statistiką skaičiuoti, įkrauti informacija, bet tai – daugiau reklaminis triukas, kad pirmieji visame pasaulyje turime robotą-asistentą.

– Ar buvo progų sezono metu grįžti į Lietuvą?
– Buvo tekę naujiems metams grįžti kelioms dienoms į Lietuvą. Klubas tikrai pagal savo galimybes stengiasi padaryti viską kaip įmanoma geriau. Gal gaunasi ne iš pirmo karto, bet iš antro praktiškai visada. Čia – stabilus, valstybinis finansavimas, didžiąją dalį rėmimo sudaro valstybės pinigai. Iš visų klubų, su kuriais esu dirbęs, likę skolų: „Sakalai“, „Lietkabelis“, „Neptūnas“ – visur yra nedidelių skolų. O čia kol kas su šituo problemų nėra.