Miško kirtimų ribojimai saugomose teritorijose
Miško kirtimai šiuo metu ypatingai daug visuomenės dėmesio sulaukianti tema, neretai sukelianti aktyvias diskusijas. Juolab tada kai kirtimai numatomi saugomose teritorijose. Saugomos teritorijos – tai sausumos ir vandens plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę, kuriuose nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.
Lietuvoje bendrąją saugomų teritorijų sistemą sudaro konservacinio prioriteto saugomos teritorijos, kuriose saugomi neeiliniai arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Joms priskiriami rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai), draustiniai bei gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai). Taip pat yra išskiriamos ekologinės apsaugos prioriteto saugomos teritorijos, norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams. Atkuriamosios apsaugos saugomos teritorijos, skiriamos gamtos išteklių atsistatymui, pagausinimui bei apsaugai.
Dažniausiai pasitaikančios yra kompleksinės saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Joms priskiriami valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai bei biosferos monitoringo teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai). Lietuvoje kompetencija rūpintis saugomomis teritorijomis priskirta Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.
Aplinkos ministerija pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos patarimus nustato buveinių ar paukščių apsaugai svarbias teritorijas – patvirtina jų sąrašus, ribas ir apsaugos prioritetus, atsižvelgdama į teritorijos svarbą palaikant Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų arba Europos Bendrijos svarbos rūšių palankią apsaugos būklę ir užtikrinant bendrą Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ vientisumą.
Šiai dienai nacionalinis saugomų teritorijų tinklas Lietuvoje užima 1026,2 tūkst. ha2. Tai sudaro 15,7% šalies teritorijos. Didžiausią šio ploto dalį užima regioniniai parkai – 44%, biosferos poligonai – 23%, valstybiniai ir savivaldybių draustiniai – 15%, nacionaliniai parkai – 14%, rezervatai ir biosferos rezervatas po 1,8%. „Natura 2000“ teritorijų plotas be jūrinių teritorijų, įvertinant šių teritorijų persidengimą, yra 846,5 tūkst. ha². ir tai sudaro 13,0% šalies ploto.
Taigi, grįžkime prie kirtimų ir aptarkime konkrečiau kokie kirtimai galimi, o kurie draudžiami Europos Bendrijos svarbos natūraliose buveinėse. Vakarų taigos buveinėse galimi visi miško kirtimai, išskyrus specialiuosius kirtimus, tačiau negali būti šalinama buveinėse susidaranti negyva mediena, siekiant sukurti įvairiaamžį, būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną. Tuo tarpu Plačialapių ir mišriųjų miškų, Sausų ąžuolynų, Paupių guobynų buveinėse atvirkščiai. Čia kaip tik negali būti vykdomi miško kirtimai, išskyrus specialiuosius bei sanitarinius miško kirtimus. Taip pat negali būti kertami brandūs plačialapių rūšių medžiai, šalinama buveinėse susidaranti negyva (stambesnė kaip 30 cm skersmens) mediena.
Žolių turtingų eglynų, Spygliuočių miškų ant fluvioglacialinių ozų, Pelkėtų lapuočių miškų, Skroblynų, Griovų ir šlaitų miškų, Pelkinių miškų, Aliuvinių miškų buveinėse, Kerpinių pušynų buveinėse negali būti vykdomi miško kirtimai, išskyrus atrankinius kirtimus ir specialiuosius kirtimus, siekiant formuoti ir palaikyti būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną bei sanitarinius kirtimus, jeigu kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė.
Augalų buveinėse, tokiose kaip stačiųjų dirvuolių, mažųjų varpenių, smiltyninių gvazdikų, plačialapių klumpaičių buveinėse miško kirtimai ir medienos ruoša negalima kol neįšalęs gruntas.
Žinduolių buveinėse nustatytose lūšių veisimosi vietose visus metus ribojami miško kirtimai išskyrus sanitarinius kirtimus, ir tik tada kai kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė.
Globaliai nykstančių paukščių tokių kaip: didžiųjų erelių rėksnių, juodųjų gandrų, jūrinių erelių, vapsvaėdžių, juodųjų peslių, rudųjų peslių, ir t.t. apsaugai svarbiose teritorijose ribojamas miško kirtimų ir medienos ruošos laikas. Pavyzdžiui: mažųjų erelių rėksnių apsaugai svarbiose teritorijose miško kirtimai ir medienos ruoša ribojam balandžio–rugpjūčio mėnesiais, tačiau priklausomai nuo paukščių rūšies jis gali kisti.
Kalbant apie uoksinių paukščių apsaugą (didysis apuokas, uralinė pelėda ir t.t.) prie kirtimų būdo ir ruošos laiko ribojimo prisideda ir sąlyga, kad kertant mišką plynai, 1 hektaro plote negali būti paliekama mažiau kaip 15–20 buvusio pirmojo ardo sėklinių ir biologinei įvairovei palaikyti skirtų medžių ar stuobrių, be to paliekamus medžius rekomenduojama išdėstyti biogrupėmis. Taip pat negali būti iškertami uoksiniai, drevėti ir nudžiūvę medžiai, išskyrus masiškai liemenų kenkėjų pažeistas egles ir nudžiuvusius medžius nustatytose rekreacinėse teritorijose.
Vis dėlto siekiant pritaikyti apsaugos ir tvarkymo reikalavimus prie regiono ir konkrečios vietovės sąlygų bei ypatumų, gali būti numatyta ir kitokie veiklos terminai bei sąlygos.