Ar numirė ketvirtoji valdžia?

Reklama

Žinynai rašo, kad ketvirtoji valdžia (angl. The fourth power) yra politinė žiniasklaida. Demokratinėje visuomenėje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisėsauga. Kadangi žiniasklaida turi didžiulę įtaką rinkėjams ir pirmųjų trijų valdžių kontrolei, ją vadina ketvirtąja valdžia.

Vyresni žmonės dar mena, kad buvo vartojamas posakis, jog laikraščiu galima užmušti ne tik musę, bet ir politiką. Dabar situacija kiek kitokia, nes popierinius laikraščius žiniasklaidoje keičia elektroniniai puslapiai.

Beje, tai tik detalės. Pakito ir spaudos galimybės. Prieš keletą šimtmečių išspausdintas pamfletas galėjo nuversti ministrą, prieš keliasdešimt metų straipsnis laikraštyje galėjo pakeisti rinkėjų nuomonę, dabar, atsiradus melagienoms, pasitikėjimas krito. Nunyko ir įtaka.

Kodėl taip įvyko? Kol kas neturime vieno atsakymo. Štai JAV spauda senokai yra pasidalijusi į kelias stovyklas. Vienos remia demokratus, kitos respublikonus. Aišku, kad vieni netiki kitais, nes yra politiškai angažuoti. Iš kitos pusės, laikraščiai ir žurnalai, televizija ar radijo stotys turi savininkus, yra privačios. Dažnas iš tų nuosavybės turėtojų siekia pelno bet kokia kaina. Tad jie už didelius pinigus gali skelbti bet kurią žinią ar nuomonę.

Tai augino ir išaugino nepasitikėjimą tokia žiniasklaida. Nemažas galias turi ir politinis centras – vyriausybė. Totalitarinėse šalyse su žiniasklaida kovojama dviem pagrindiniais būdais – ją užgniaužant cenzūra ir baudomis, arba kai ją privatizuoja vyriausybei palankūs savininkai.

Valstybinė žiniasklaida retai būna objektyvi. Ji paprasčiausiai tampa propagandos priemone. Bandymas išlaikyti jos neutralumą demokratinėse šalyse kainuoja brangiai ir tikslas retai pasiekiamas.

Reklama

Reikia matyti ir partinės žiniasklaidos buvimą. Visos politinės partijos siekė turėti savo leidinius. Tiesa, dažnai jų skaitytojų ar stebėtojų ratas yra santykinai nedidelis.

Kitas šiuolaikinės žiniasklaidos raidos etapas yra jos persikėlimas į naują erdvę - elektroninę. Čia procesai dar sudėtingesni.

Pirma. Auditorija vietoje tradicinių visuomenės informavimo priemonių renkasi skaitmeninius šaltinius, todėl pasikeitė ir žmonių požiūris į politiką bei informaciją.

Antra. Informacija tapo operatyvesnė. Laikraščiai spausdina vakarykštes naujienas, o socialiniai tinklai leidžia autoriams (politikams, prekiautojams, žurnalistams) tai daryti realiu laiku, nieko nelaukiant ir pateikiant betarpiškai.

Trečia. XX amžiaus žiniasklaidoje egzistavo tam tikri filtrai, atranka, o XXI amžiuje melagienos užplūdo vartotojus, kurie nežino, ką su tuo daryti. Dažnai nepakanka žinių ir noro. Politikai pateiktia žinias sau palankiu atspalviu, visai nesijaudindami, kad tai netiesa.

Ketvirta. Tradicinės žiniasklaidos mirtis paskelbta per anksti. Nei radijas, nei televizija dar ilgai nemirs. Tiesa, jų vaidmuo ir paskirtis jau pasikeitė, ir jei vadovai tą suvokė, tai padės joms išlikti. Priminsiu, kad žurnalistai turi „gaminti“ turinį, nes socialiniai tinklai yra tik priemonė.

Reklama

Penkta. Socialiniai tinklai daug kam sukuria iliuziją, kad bet kuris autorius tampa žurnalistu, nesvarbu „Twiter“, „Facebook“ ar kitur. Palaipsniui tampa aišku, kad per tam tikrą laiką žmonės atsirenka savo informacijos kanalus pagal jų patikimumą. Ne visi gali ( ir turi) suprasti visus pasaulyje vykstančius procesus, todėl kreipiamasi pagalbos (paaiškinimo) į tuos, kurie geriau ar daugiau žino. Patikimas ekspertas - geriau už namų gydytoją.

Kaip pastebi politologas Lauras Bielinis, „politinės partijos laimės daugiau, jeigu pasistengs ne kovoti su žiniasklaida, reikalaudamos ją nustumti į situaciją, buvusią iki informacinės visuomenės, bet perimdamos žiniasklaidos metodus, veikimo formas ir komunikavimo su visuomene ypatybes. Nepasirodysiu esąs per didelis fantazuotojas, jei imsiu tvirtinti, kad ateitis priklausys toms politinėms jėgoms, kurios įgis ne tiek politinės organizacijos formą, kiek pasistengs būti panašios į televizijos kanalą ar internetinį puslapį“.

Nežinau, kiek jis teisus, bet ketvirtoji valdžia vis dar yra. Tik ji, sumažėjus galioms, pakeitė savo veidą.