Žemės ūkio oligarchai nėra ūkininkai

Daugeliui Lietuvos piliečių nelengva suprasti, kas vyksta Lietuvos žemės ūkyje. Protestai iš vienos pusės, bandymai panaikinti mokesčių lengvatas iš kitos, o tiesa prasmenga kažkur per vidurį – žinantieji iš jos pelnosi, o dauguma tyli, nes nesuvokia, kas iš tiesų vyksta.

Bet pabandykime praskleisti dūmų uždangą. Štai "Valstiečių laikraštyje" Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vadovė Rasa Melnikienė skelbia šokiruojantį skaičių – 3 proc. ūkių Lietuvoje valdo net apie 50 proc. visos žemės ūkio paskirties žemes. O pagal gaunamas išmokas liūto dalis tenka dar mažesniam skaičiui ūkininkų.

Skaičiuojama, kad vidutinis ūkis Lietuvoje valdo apie 19 ha žemės, tačiau 9 iš 10 ūkių turi tik iki 30 ha žemės. Ką tai reiškia?

Pirma, kad žemės ūkio sektoriuje yra didžiulė atskirtis – vienoje pusėje žemės ūkio oligarchai su tūkstančiais hektarų, o kitoje – smulkūs, dažnai šeimos pagrindu veikiantys rinkos dalyviai.

Antra, šiuo metu galiojanti 150 tūkst. eurų riba išmokama ūkininkams  yra nepakankama. Ši schema neužtikrina, kad būtų skatinamas ir palaikomas valstybės interesas – ekonomiškai gyvybingas kaimas. Gaunasi atvirkščiai, smulkūs ūkiai ir ūkininkai faktiškai išstumiami iš kaimo, čia savo ir taip dideles galias augina žemės ūkio oligarchai.

Tokioje itin skirtingoje ūkininkų minioje išties būtų didžiulė klaida visus matuoti pagal tą patį kurpalių. Juk porą dešimčių hektarų dirbanti šeima tikrai nėra turtuoliai su naujausiais "džondyrais" , "eskaladėmis" ar namais, primenančiais užjūrio vilas. O tūkstančius hektarų ir šimtus darbuotojų turintys koncernai atvirkščiai – negali būti laikomi darbo bitėmis, braukiančiomis dešimtą prakaitą dėl kiekvieno cento.

Tad kur ir kaip reikėtų tobulinti Prezidento pasiūlymus?

Mano nuomone, pradėti reikėtų nuo paprasto, tačiau aiškaus principo. Įstatymuose jau dabar įvardyta, kad vienas asmuo negali turėti daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Todėl visų mokestinių išimčių atvejais jos gali būti taikomos tik žemės ūkio veiklai atitinkamose ribose. Jeigu kažkas gauna nemokamą dyzelį ar papildomai tiesiogiai mokamus eurus už viršnorminius hektarus – tai turi būti atitinkamai įvertinta ir netaikoma lengvata.

Taip, jie kartais kuria Potiomkino laikų kaimus, tačiau galutinis rezultatas toks, kad tai tik skurdina kaimų gyventojus.

Daugelis ūkininkų sutaria, kad efektyvus ir pelningas gali būti ūkis, valdantis apie 100–200 ha žemės ūkio paskirties žemės, todėl į tokią ribą ir turi būti orientuojamos visos mokestinės lengvatos. Visi mokesčiai gali ir turi būti mažinami tik apytiksliai tokio dydžio ūkiui. Numatytas ribas viršijantiems turi būti ne tik naikinamos lengvatos, bet ir skiriamos papildomos mokestinės naštos, kad išnyktų paskata tokius ūkius stambinti ar kitaip vykdyti koncentraciją.

Žinoma, žemės ūkis pernelyg sudėtingas ir įvairus, kad vienu ypu galima būtų surasti aiškią takoskyrą, tačiau tai nepaneigia pagrindinės minties, jog mokesčių lengvatos gali ir turi būti taikomos tik smulkiems bei vidutiniams ūkininkams. Valstybė negali leisti švaistyti lengvatų stambiems žemės ūkio rinkos dalyviams – jų rėmimas ir plėtra yra priešinga valstybės interesams regionuose.

Negali būti taip, kad mokestinė aplinka skatintų visas lėšas telkti kelių stambių žemės ūkio oligarchų kišenėse. Taip, jie kartais kuria Potiomkino laikų kaimus, tačiau galutinis rezultatas toks, kad tai tik skurdina kaimų gyventojus, veja lauk iš kaimų jaunimą, vaikus. O Lietuva be kaimo, mano supratimu, tai Lietuva be savo šaknų ir pagrindo po kojomis.